Teiginiai, kad „didieji bankai per krizę praktiškai neįnešė nė lito į valstybės biudžetą“ yra grubokas mokestinės sistemos supaprastinamas. Čia užmirštama paminėti, kad bankai, kaip ir kitos šalies įmonės, moka ne tik pelno, bet ir gyventojų pajamų, pridėtinės vertės ir nekilnojamojo turto mokesčius.
VMI duomenimis, 2012 m. vien du didžiausi Lietuvoje veikiantys bankai bei jų dukterinės bendrovės į valstybės biudžetą sumokėjo 112,7 mln. litų ir pateko į daugiausiai mokesčių sumokėjusių įmonių penkiasdešimtuką. Dar panašią sumą jie pervedė į Sodrą – už tokią sumą buvo išmokėtos senatvės pensijos daugiau nei dešimčiai tūkstančių pensininkų. Tokias sumas sunku pavadinti menku prisidėjimu prie viešųjų finansų.
2012 m. vien du didžiausi Lietuvoje veikiantys bankai bei jų dukterinės bendrovės į valstybės biudžetą sumokėjo 112,7 mln. litų ir pateko į daugiausiai mokesčių sumokėjusių įmonių penkiasdešimtuką. Dar panašią sumą jie pervedė į Sodrą.
Be to, nereikėtų užmiršti, kad bankai VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pernai sumokėjo apie 170 mln. litų, arba 0,45 proc. nuo visų bankuose laikomų draudžiamųjų indėlių. Šios draudimo įmokos veikia kaip ir bet kuris kitas mokestis – jis surenkamas iš visų indėlininkų ir paskirstomas tiems indėlininkams, kurie santaupas laikė rizikingiausiose ir vėliau bankroto sulaukusiose institucijose.
Dvi didžiausios ir stabiliausios Lietuvos finansinės institucijos, žinoma, sumokėjo daugiau nei du trečdalius visų įmokų į šį draudimo fondą, nors būtent jų indėlininkams yra mažiausia tikimybė pasinaudoti šio draudimo lėšomis.
Tiesa, pernai bankai pelno mokesčio beveik nemokėjo. Ar galimybė 2012 m. nemokėti pelno už 2011 m. uždirbtą pelną buvo mokesčių vengimo atvejis ar įstatyminė spraga? Nei viena, nei kita.
2009-2010 m. bankai dėl blogų paskolų patyrė beveik 4 milijardų nuostolį, o per 2011-2012 m. uždirbo šiek tiek mažiau nei 2 milijardus litų. Tai nebuvo „popierinis“ nuostolis, kaip dažnai spėjama – didžioji nuostolio dalis buvo bankrutavusių ar bankrutuojančių įmonių negrąžintos paskolos, dažnai nepadengtos jokiu turtu. Be to, galimybė patirtus nuostolius perkelti į ateinančius metus ir taip mažinti mokėtiną pelno mokestį nėra išskirtinė bankų teisė – ja gali naudotis ir naudojosi visos nuostolius patyrusios įmonės. Galimybė vienais metais patirtus nuostolius perkelti į kitus metus ir taip sumažinti mokėtiną pelno mokestį yra ne tik suteikiama beveik visose pasaulio valstybėse, bet ir turi aiškų ekonominį pagrindą.
Įsivaizduokime bandelių kepyklėlę, kuri vienais metais patyrė milijoną litų nuostolių, o kitais metais uždirbo 800 tūkstančius litų pelno. Dviejų metų įmonės rezultatas – 200 tūkstančių litų nuostolio, verslininkas ne tik nieko neuždirbo, bet ir greičiausiai turi skolintis, kad jį padengtų. Ar ši įmonė turėtų sumokėti pelno mokestį?
Pagal siūlomą pelno mokesčio įstatymo pataisą, kuriai praėjusią savaitę pritarė Seimas, ši bandelių kepyklėlė turėtų sumokėti 45 tūkst. litų pelno mokestį. Valstybė bando sušvelninti savo pinigų srautus – išvengti staigaus mokesčių pajamų kritimo ekonomikos nuosmukio metais. Tačiau bandymas tai daryti nepelningai veikiančių įmonių sąskaita gali baigtis įmonių bankrotais, didesniu nedarbu ir dar mažesnėmis biudžeto pajamomis. Negalime pamiršti ir neigiamo ilgalaikio poveikio – dėl mažiau patrauklios mokestinės aplinkos užsienio investuotojai naujas darbo vietas kurs ir mokesčius mokės kaimyninėse šalyse.
Lietuvos politikų noras tobulinti Lietuvos teisinę bazę ir mokesčių sistemą siekiant padidinti biudžeto pajamas yra suprantamas – išimtis ir spragas, kuriomis gali naudotis tik maža šalies gyventojų ar įmonių grupelė, naikinti yra būtina. Tačiau įstatymų pakeitimus, bloginančius visų įmonių konkurencinę padėtį ir darančius Lietuvą mažiau patrauklia užsienio investuotojams reikėtų ne svarstyti ir ne dėti į stalčių, o mesti į šiukšlių dėžę.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
