Šių metų vasarą Vyriausybė patvirtino „Nacionalinį euro įvedimo planą“, kuris apibrėžia euro įvedimo sąlygas. Jame nurodoma, kad nuo euro įvedimo dienos visos teisės aktų, sutarčių ir kitų dokumentų nuorodos į litus bus laikomos nuorodomis į eurus, o dydžiai, išreikšti litais, perskaičiuojami pagal neatšaukiamai nustatytą euro ir lito perskaičiavimo kursą, galiojantį šiuo metu.
Šiame plane taip pat nurodoma, kad perskaičiuojant į eurus darbo užmokestį, pensijas ir kitas socialines išmokas, gavėjo naudai turi būti apvalinama iki euro cento arba nustatomas naujas dydis, ne mažesnis už buvusį litais nustatytą dydį, perskaičiuotą į eurus. Taigi, kai kurių ekonomistų pasvarstymai, kad konvertuojant valiutą darbdaviai norės ir galės nuskriausti dirbančiuosius – sumažintį jų darbo užmokestį – yra laužti iš piršto. Net jei darytume prielaidą, kad dauguma darbdavių yra amoralūs ir ieškos tokių galimybių, įstatymai tam užkerta kelią.
Kai kurių ekonomistų pasvarstymai, kad konvertuojant valiutą darbdaviai norės ir galės nuskriausti dirbančiuosius – sumažintį jų darbo užmokestį – yra laužti iš piršto.
O kaip dėl prekių ir paslaugų kainų? Kitų valstybių patirtis rodo, kad didelio kainų šuolio nebūna, bet kai kurios prekės ir paslaugos dėl kainų apvalinimo gali pabrangti.
Iš tiesų, naujos nacionalinės valiutos įvedimas susijęs su kainų perskaičiavimu, ir kartais tiesiog techniškai sudėtinga išlaikyti prieš tai buvusią kainą. Pavyzdžiui, jei anksčiau automobilio parkavimas kainavo tris litus, po euro įvedimo turbūt kainuos ne 87 euro centus, o vieną eurą. Nors visus automatinius mokėjimo aparatus reikės pritaikyti naujo pavyzdžio monetoms, apmokėjimas ir grąžos gavimas smulkiais centais būtų nepatogus ir techniškai sudėtingesnis.
Galima sugalvoti ir kitų pavyzdžių, kuomet teks labiau pakratyti kišenę. Gimtadienio ar kita proga mėgstantys įteikti dovanų čekį vietoje anksčiau dovanoto, pavyzdžiui, 100 litų, turbūt skirs ne 28 eurus, o turės suapvalinti iki trisdešimties. O gal tai bus paskata padovanoti knygą ar šiaip pasukti galvą dėl kūrybiškesnio ir originalesnio sprendimo? Kita vertus, galima savęs paklausti, ar šie pavyzdžiai nėra pakankamai nereikšmingi, kad juos analizuotume besirengdami priimti istorinį sprendimą, turėsiantį ilgalaikių teigiamų pasekmių, apie kurias ne kartą kalbėta, valstybei ir visiems jos gyventojams?
Puikiai žinome, kad padidėjęs darbo užmokestis kartais lemia ir didesnes prekių ir paslaugų kainas, ypač kai atlyginimai auga sparčiau nei darbo našumas. Tačiau egzistuoja ir priešinga priklausomybė – padidėjusios kainos suteikia įmonėms daugiau galimybių padidinti ir darbo užmokestį. Koreliacija tarp kainų ir darbuotojų atlyginimų didžiausia yra ten, kur didesnė dalis suteikiamos paslaugos ar pagamintos prekės sąnaudų yra darbo užmokestis.
Padidėjusios kainos suteikia įmonėms daugiau galimybių padidinti ir darbo užmokestį.
Taigi, jei didės kainos kirpyklose ir restoranuose, pabrangs laikraščiai ir autobuso bilietai, didesnio atlyginimo galės tikėtis kirpėjai, virėjai, padavėjai, žurnalistai ir vairuotojai.
Didesnis jų darbo užmokestis didins ir biudžeto pajamas bei galimybes padidinti ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus. Euras ne tik nesumažins gyventojų perkamosios galios, bet gali tapti svarbiu impulsu, paskatinsiančiu spartesnį darbo užmokesčio augimą ir jo artėjimą prie ES vidurkio.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
