Lietuvoje pastaruosius kelerius metus daug kam nerimą kėlusi problema apsivertė aukštyn kojomis. Nemažai diskutavus apie tai, kaip Lietuva gyvens grynajai ES paramai sumažėjus beveik ketvirtadaliu, dabar matome, kad per ateinančius septynerius metus Lietuva gaus beveik dvigubai daugiau eurų, nei gavo 2014-2020 metais.
Tokias iki šiol neregėto masto pinigų dalybas paskatino Covid-19 krizė. Daugelyje valstybių ši pandemija ir karantinas atnešė bent pusamžį nematyto gylio ekonomikos nuosmukį. Nemažai daliai valstybių išbridimas iš šios krizės nebus lengvas, net jei virusas antrąjį pusmetį nesukels tiek daug humanitarinės ir ekonominės žalos kiek šių metų pradžioje.
Šiame kontekste Lietuvos ekonomika kol kas maloniai nustebino išsiskirdama iš labiausiai nukentėjusių ES šalių. Statistikos departamento duomenimis, mažmeninės prekybos apimtys gegužės mėnesį jau buvo šiek tiek didesnės nei prieš metus. „Swedbank“ duomenimis, atsiskaitymai mokėjimų kortelėmis rodo, kad gyventojų vartojimas toliau įgauna pagreitį ir krizės apraiškas palieka praeityje.
Lietuva gaus beveik dvigubai daugiau eurų, nei gavo 2014-2020 metais.
Liūdniau atrodo tik eksportuotojų perspektyvos – šių metų gegužės mėnesį lietuviškos kilmės prekių eksporto (be naftos produktų) vertė buvo beveik penktadaliu mažesnė nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Ir nors eksporto užsakymai jau šiek tiek pakilo nuo dugno, į užsienio paklausą orientuotų gamintojų ir paslaugų teikėjų perspektyvos neatsigaus taip greitai, kaip gyventojų vartojimas.
Registruoto nedarbo lygis Lietuvoje karantino metu padidėjo maždaug 2 procentiniais punktais, o nuo gegužės iki birželio vidurio visai nebedidėjo. Tačiau nuo birželio vidurio nedarbo lygis vėl pradėjo sparčiai augti, kai Užimtumo tarnyboje užsiregistravo dar beveik 15 tūkst. bedarbių. Ar tai reiškia, kad blogiausia mūsų dar tik laukia ateityje, ir ES parama ir skolintos lėšos mus pasieks pačiu laiku?
Tikėtina, kad registruoto nedarbo lygis išaugo dėl to, kad daugelis iki šiol darbo rinkoje nedalyvavusių ir darbo nuoširdžiai neieškojusių užsiregistravo tik tam, kad gautų naują išmoką.
Taip manyti nebūtų teisinga, nes registruotas nedarbas išaugo ne dėl to, kad trūksta darbo vietų. Priešingai, jau daugiau nei mėnesį stebime spartų užimtumo augimą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, vien nuo liepos pradžios atleista 13,6 tūkst. darbuotojų, tačiau į darbą priimti net 32,4 tūkst. darbuotojų.
Todėl tikėtina, kad registruoto nedarbo lygis išaugo dėl to, kad daugelis iki šiol darbo rinkoje nedalyvavusių ir darbo nuoširdžiai neieškojusių užsiregistravo tik tam, kad gautų naują išmoką – nuo birželio vidurio kiekvienam užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje mokama 200 eurų dydžio darbo paieškos išmoka.
Taigi, Lietuva tikrai nėra tarp tų valstybių, kurios labiausiai nukentėjo nuo viruso ir kurių ekonomikos trauksis labiausiai – vartojimas jau sugrįžo į prieš krizę buvusį lygį, be to, sparčiai auga užimtumas. Tikėtina, kad ne vienai eksportuojančiai įmonei ir jų darbuotojams dar gali prireikti paramos, tačiau blogiausia jau praeityje.
Kitaip sakant, papildomų lėšų trumpalaikiam vidaus paklausos skatinimui ir vartojimo gaivinimui nereikia, bet jei ES pasiruošusi Lietuvai skirti kelis papildomus negrąžintinus milijardus eurų, atsisakyti turbūt būtų nemandagu. Tačiau jie turėtų ne skatinti, gaivinti ar dar blogiau − perkaitinti ekonomiką, o transformuoti ją. Su tokia pinigų suma yra galimybė įgyvendinti ne tik kosmetinius ar plastinės chirurgijos pokyčius, o sudėtingą transplantaciją.
Pavyzdžiui, apie kokią Europos valstybę pagalvojame, išgirdę „prabangūs laikrodžiai, bankai ir sūriai“? O apie kokią valstybę pagalvojame, išgirdę „aukščiausios kokybės rekreacijos, sveikatingumo ir gydymo paslaugos“? Ko trūksta, kad tai būtų Lietuva? Kuo garsi šiandien Lietuva pasaulyje, kuo norėtų ir galėtų išsiskirti?
Jei ES pasiruošusi Lietuvai skirti kelis papildomus negrąžintinus milijardus eurų, atsisakyti turbūt būtų nemandagu.
Daugelio ES šalių politikai bei aukščiausias pareigas užimantys pareigūnai šiuo metu dėmesį ir pastangas yra sutelkę į derybų procesą – kaip pasidalinti beveik 2 trilijonus eurų ES septynmečio biudžeto ir vienkartinės paramos. Lietuvai svarbiausia užduotis turėtų būti ne kuo smarkiau patraukti šią paklodę į savo pusę, o kaip rasti būdų ja pasišildyti ne tik trumpam ir ne tik išrinktiesiems.
Gavus iki šiol neregėto dydžio paramą, svarbiausia Lietuvos politikų, šios ir būsimų vyriausybių bei Seimo narių užduotis yra įdarbinti lėšas taip, kad jos sukurtų ilgalaikį augimo ir gerovės potencialą, o ne būtų „įsisavintos“ blogąja šio žodžio prasme.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas.
