„Komunistinėje visuomenėje, kur niekas neužsiima viena specifine veikla, bet kiekvienas gali realizuoti save kokioje nori srityje, visuomenė reguliuoja bendrąją gamybą ir leidžia man daryti vieną dalyką šiandien ir visai kitą dalyką rytoj, medžioti ryte, žvejoti po pietų, ganyti karves vakare, kritikuoti po vakarienės. Ir visa tai aš galiu daryti, kada noriu, netapdamas profesionaliu žveju, medžiotoju, ūkininku ar kritiku“. Taip 1845 m. rašė Karlas Marksas rankraštyje „Vokiečių ideologija“.
Marksistų vizija buvo ir išlieka graži. Tinkamai suplanavus veiklą ir paskirsčius nacionalinius išteklius, gamybiniai pajėgumai bus pertekliniai, todėl visų gyventojų poreikiai bus patenkinti, o jie galės dirbti, ką nori ir kiek nori. Iš čia vėliau gimė daugeliui socialistų artimas šūkis: iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius.
Skamba fantastiškai, tik, deja, nei vienai komunistinei valstybei, bandžiusiai vadovautis marksistine ideologija bei jos atmainomis, nepavyko pasiekti šios vizijos. Priešingai, daugybė pavyzdžių – Sovietų Sąjungoje, Kambodžoje, Šiaurės Korėjoje – iliustruoja, kaip atsisakant privačios nuosavybės ir centralizuotai planuojant gamybą bei visą ekonominę veiklą, tiesiu keliu keliaujama link ribotų išteklių švaistymo, skurdo ir, neretai, bado.
Vis tik iš sunkių darbų ir ekonominių rūpesčių išlaisvintos žmonijos vizija nėra tik kraštutinių ideologijų fantazijos vaisius. 1930 m. vienas garsiausių visų laikų ekonomistų Džonas Meinardas Keinsas savo esė „Ekonominės galimybės mūsų proanūkiams“ prognozavo, kad per šimtmetį produktyvumas ir gyvenimo kokybė išaugs aštuonis kartus, o daugeliui poreikių patenkinti pilnai užteks penkiolikos valandų savaitės arba trijų valandų darbo dienos. Keinsas, kaip ir Marksas, taip pat prognozavo, kad dirbsime tik dėl malonumo ir savirealizacijos.
Nuo šios prognozės praėjus beveik šimtmečiui ji pamažu tampa realybe. Produktyvumo ir ekonomikos augimas iš tiesų buvo toks spartus, kaip tikėtasi, o daugelyje turtingiausių pasaulio valstybių sukuriamų prekių ir paslaugų kiekis yra pilnai pakankamas tam, kad patenkintų vidutinius jų piliečių poreikius.
Tiesa, sukuriamos vertybės, priešingai nei tikėjosi marksistai ir komunistai, pasiskirstę labai netolygiai. Šiandien 8 turtingiausi pasaulio žmonės turi tiek pat turto kiek pusė neturtingiausių visų pasaulio žmonių – 3,6 milijardo planetos gyventojų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl 15 valandų darbo savaitės prognozė kol kas dar netapo realybe. Turbūt nereikia abejoti, kad šis disbalansas turės mažėti.
Dar viena priežastis, kodėl neretai vis dar dirbama daugiau nei reikia materialiniams poreikiams patenkinti – darbas vis dažniau yra savirealizacijos būdas. Be to, neretai žmogus vertina ne tik absoliutinį, bet ir santykinį turtą, o papildomas pajamas neretai vertina labiau nei laisvalaikį.
Bet tai jau keičiasi ir keisis dar sparčiau. Per šimtmetį vidutinės darbo savaitės trukmė sumažėjo nuo maždaug 50 iki mažiau nei 40 valandų. Robotai jau perėmė daugelį nuobodžių ir monotoniškų fizinių darbų. Dirbtinis intelektas perims ir dalį mažiau kognityvinių gebėjimų reikalaujančių protinių darbų. Visuomenė bus išlaisvinta nuo sunkių darbų ir rutinos, gyventojai vis daugiau laiko skirs savirealizacijai, saviugdai, knygoms, filosofijai, hobiams, sportui bei kitomis visuomenei ir asmeniui naudingomis veiklomis.
Būkite pasveikinti su artėjančia Tarptautine darbo diena. Nes gali būti, kad vieną dieną nebebus ką švęsti.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas.
