Prisiminkime 2009-uosius metus. Lietuva buvo labai nepavydėtinoje situacijoje. Su trenksmu sprogo beveik penkmetį trukęs neracionalių lūkesčių, pajamomis nepagrįsto išlaidavimo, kreditavimo ir nekilnojamo turto burbulas. Valstybės finansai patyrė didžiausią sukrėtimą per visą nepriklausomybės laikotarpį. Dėl staiga kritusių valdžios pajamų ir daug kukliau mažėjusių išlaidų atvėrė beveik dešimtadalį BVP siekęs biudžeto deficitas.
Vien šių skolų aptarnavimas – palūkanų mokėjimas – Lietuvai per metus kainuoja daugiau nei 400 milijonų eurų per metus.
Šis deficitas buvo finansuojamas išleidžiant euroobligacijas ir mokant didelę kainą – kai kurių emisijų palūkanos viršijo 9 procentus. Per ateinančius penkerius metus Lietuvos vyriausybė turės pasiskolinti beveik 7 milijardus eurų tam, kad išpirktų 2010-2013 metais išleistas euroobligacijas.
Vidutinė šių obligacijų metinė palūkanų norma – šiek tiek daugiau nei 6 procentai. Vien šių skolų aptarnavimas – palūkanų mokėjimas – Lietuvai per metus kainuoja daugiau nei 400 milijonų eurų per metus.
Grįžkime į 2016 metus. Situacija pasikeitė iš esmės – stabilus ekonomikos augimas, Lietuvos narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, beveik subalansuoti valstybės finansai bei ECB vykdoma politika lemia tai, kad Lietuva yra tarp patikimiausių Europos Sąjungos valstybių ir gali skolintis už daugiau nei 10 kartų mažesnę kainą. Išleisdama 10 metų trukmės obligacijas, Lietuva dabar mokėtų mažiau nei 0,5 procento siekiančias metines palūkanas.
Tai reiškia, kad refinansavus brangias per ir po krizės gautas paskolas už dešimt kartų mažesnes palūkanas, vyriausybė net be ekonomikos augimo, didesnių mokesčių ar geresnio jų administravimo galės valstybės biudžeto išlaidas padidinti beveik 400 milijonais eurų. Šių lėšų pilnai užtektų tam, kad, pavyzdžiui, Lietuvos išlaidos gynybai pasiektų 2 proc. BVP arba tam, kad viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugos finansavimas beveik padvigubėtų.
Esminis klausimas – ar ilgai Lietuva galės skolintis už tokias žemas palūkanas? O gal palūkanos bus dar žemesnės? Didžiausią dalį obligacijų, kurių vertė siekia apie 4,5 milijardo eurų, reikės išpirkti 2020-2022 metais. Nors kol kas jokių palūkanų augimo užuominų nėra, iki to laiko daug kas gali pasikeisti – tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje. Labai tikėtina, kad bazinės centrinių bankų palūkanos jau yra dugne, o valstybių skolinimosi kainos arti jo. Jau dabar daugiau nei trečdalio euro zonoje išleistų vyriausybės vertybinių popierių pajamingumas yra neigiamas. Tai nėra normalu ir nesitęs amžinai.
Dėl šios priežasties reikėtų labai rimtai pasvarstyti galimybę jau dabar pasiskolinti visą sumą, kurios per ateinančius penkerius metus reikės brangioms paskoloms grąžinti. Tai nebūtų spekuliacija – tiesiog pripažinimas, kad tik 0,5 proc. per metus siekiančios palūkanos yra itin patraukli galimybė Lietuvai (dar prieš tris metus niekas nebūtų patikėjęs, kad tai gali tapti realybe). Priešingai, labiau spekuliuojama tikintis, kad ir po penkių metų valstybė galės pasiskolinti už tokią žemą kainą.
Šiuo metu Lietuvos skola siekia apie 41 proc. šalies BVP. Pasiskolinus dar 7 milijardus eurų skola padidėtų beveik iki 60 proc. BVP. Skamba baisiai, tačiau tuo pat metu ir tokia pačia suma išaugtų ir likvidus Lietuvos finansinis turtas. Bendroji skola išaugtų, bet grynoji išliktų nepasikeitusi. Pavyzdžiui, Japonijos bendroji skola siekia 250 proc. BVP ir yra didžiausia pasaulyje, tačiau investuotojams nerimo nekelia. Viena iš tokio vertinimo priežasčių yra tai, kad Japonijos vyriausybė turi daug finansinio turto, o dėl to jos grynoji skola yra dvigubai mažesnė – apie 130 proc. BVP.
Kitas svarbus klausimas – kur galėtų Lietuva padėti tuos 7 milijardus eurų, kol ateis laikas juos panaudoti senoms brangioms skoloms išpirkti? Šių pinigų investavimas į didžiųjų euro zonos valstybių obligacijas nebūtų ekonomiškas – pavyzdžiui, dešimties metų Vokietijos vyriausybės obligacijų pajamingumas yra neigiamas. Tačiau likvidžių ir santykinai saugių alternatyvų rasti galima.
Laikydamasi šalies įstatymų ir Europos Sąjungos fiskalinę drausmę užtikrinančių susitarimų Lietuva negalėtų šių lėšų „pravalgyti“ ar „iššvaistyti“. Tačiau yra sričių, kur pinigus galima „priparkuoti“ nedidinant biudžeto deficito, nepažeidžiant įstatymų ir tarptautinių susitarimų. Pavyzdžiui, galbūt yra poreikis suteikti daugiau ir pigesnių paskolų studijoms ar praplėsti INVEGOS veiklą? Kitaip sakant, laikinai didesnė bendroji valstybės skola būtų ne tik valstybės finansų valdymo optimizavimas, mažinantis išlaidas palūkanoms, bet ir galėtų sukurti šalutinių naudų.
Dr. Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
