Pirmasis populiarus mokestis yra pelno mokestis. Dažniausiai manoma, kad šį mokestį sumokės ne gyventojai, o „godžios“ bendrovės ir korporacijos. Tačiau akcininkai, įdarbindami savo pinigus viename ar kitame versle, tikisi, kad jų gaunama investicinė grąža atspindės prisiimamą riziką – tai pamatinės finansų teorijos žinios. Juk retas kuris skolintų savo pinigus Graikijos vyriausybei už 2 proc. metinių palūkanų, nes rizika, kad pinigai nebus grąžinti, yra pernelyg didelė.
Jeigu valstybės pradeda taikyti didelį pelno mokestį ir taip mažina akcininkų kapitalo grąžą, įmonės turi tris legalias, nors nebūtinai moralias, galimybes šią problemą išspręsti. Pirma – padidinti gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kainas. Ypač tuose sektoriuose ir tose šalyse, kuriose konkurencija nėra labai intensyvi. Taigi, tokiu atveju didesnį pelno mokestį sumoka visi vartotojai, mokėdami daugiau už įsigyjamas prekes. Antrasis būdas – mokėti mažesnius atlyginimus darbuotojams, taip sumažinant sąnaudas ir pasiekiant akcininkų reikalaujamą grąžą.
Tačiau jei šalyje yra didelė konkurencija ir žemas nedarbas, neleidžiantis didinti kainų ar piktnaudžiauti mokant produktyvumo neatitinkantį darbo užmokestį, yra ir trečioji alternatyva, kuria įmonės labai dažnai pasinaudoja. Galima įsteigti holdingo kompaniją mažesnių mokesčių šalyje ir pelno mokestį sumokėti ten. Mėgstamiausia Lietuvos įmonių „atostogų nuo pelno mokesčio“ kryptis yra Kipras.
Pelno mokestis turi dar vieną logikai prieštaraujančią ydą – tai dvigubas apmokestinimas. Niekas nesako, kad kapitalo savininkai neturi mokėti mokesčių. Tačiau jie juos sumoka gavę pajamas – dividendus. Beje, Lietuvoje dividendai apmokestinami didesniu gyventojų pajamų mokesčio tarifu, nei darbo pajamos. Todėl pelno apmokestinimas dar prieš tai, kai jis išmokamas akcininkams, reiškia, kad valstybė apkarpo lėšas, kurios galbūt net nebus išmokėtos akcininkams, o bus nukreiptos į investicijas ir naujų darbo vietų kūrimą.
Garsūs praėjusio amžiaus ekonomistai, vystę optimalią mokesčių teoriją, pavyzdžiui, Frank Ramsey, James Mirrlees ar net Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz, savo ekonominiuose modeliuose įrodė, kad optimalus (visuomenės naudą maksimizuojantis) pelno mokestis turi būti lygus nuliui. Tad kyla klausimas – kodėl tokių šalių, kuriose pelnas neapmokestinamas, yra daug mažiau nei valstybių, kuriose jis išlieka gana aukštas? Taip yra todėl, kad politikams yra daug lengviau pasiūlyti įvesti ar didinti mokestį, kuriam pritaria rinkėjai, nes jie klaidingai mano, kad jį mokės kažkas kitas.
Panašiai yra ir su finansinių sandorių mokesčiu – jis buvo sutiktas su entuziazmu, nes buvo manyta, kad tai mokestis, kurį sumokės finansinės institucijos. Tačiau šį mokestį mokės gyventojai, įsigyjantys įmonių akcijų ar vyriausybės obligacijų, taip pat įmonės, besidraudžiančios nuo valiutos kurso ar kitos finansinės rizikos, pensijų fondai, investuojantys ateities pensininkų lėšas bei valstybė, skolindamasi finansų rinkose. Šis mokestis būtų mažiau žalingas, jei jį taikytų visos ES valstybės. Dabar, kai jį planuoja įsivesti tik mažiau nei pusė valstybių, rezultatas nesunkiai prognozuojamas ir ne kartą jau matytas praeityje – finansų sandoriai bus vykdomi tose šalyse, kuriose šio mokesčio nėra.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
