Kone tiksliausiai Rusijos būklę neseniai apibūdino savaitraštis „The Economist“: „Rusija yra snaudžianti gamtinių išteklių maitinama kleptokratija, kurios klientai nusisuka į skalūnų dujas“. Net 48 proc. viso Rusijos eksporto sudaro nafta, o dar 19 proc. – gamtinės dujos. Tai, kad naftos vartojimas pasaulyje artėja piko link, o gamtines dujas gana sėkmingai pakeičia skalūnų dujos, Rusijos ekonomikai nežada nieko gero. Tačiau tai nėra katastrofa – šiuos gamtinius išteklius Rusija ir toliau eksportuos, tik, tikėtina, už mažesnę kainą.
Teigiamas Rusijos ekonomikos vertinimas yra žongliravimas nuodingomis gyvatėmis užrištomis akimis, tačiau būkime objektyvūs – dauguma šios šalies makroekonominių rodiklių prielaidų dideliam nerimui nesukuria. Rusijos skola siekia tik 10 proc. bendrojo vidaus produkto ir yra viena mažiausių pasaulyje. Palyginimui – Lietuvos skolos rodiklis siekia 40 proc. BVP, o daugumos išsivysčiusių pasaulio valstybių yra artimas 100 proc. BVP.
Teigiamas Rusijos ekonomikos vertinimas yra žongliravimas nuodingomis gyvatėmis užrištomis akimis, tačiau būkime objektyvūs – dauguma šios šalies makroekonominių rodiklių prielaidų dideliam nerimui nesukuria.
Net sumažėjus naftos kainoms, šiemet Rusijos biudžetas išlieka subalansuotas, o einamosios sąskaitos perteklius, nors mažėja, bet vis dar siekia 3 proc. BVP. Nedarbo lygis pastaruosius ketverius metus mažėjo ir tik šiek tiek viršija 5 procentus.
Rusijai daugiausiai problemų sukėlė gamtinių išteklių paklausos ir kainų sumažėjimas, per griežta monetarinė politika, taikyta bandant suvaldyti per didelę infliaciją, bei nepakankamos investicijos. Rusijos ekonomikos potencialą slopina senai žinomos struktūrinės problemos, atbaidančios vidaus ir užsienio investicijas – per didelis reguliavimas, korupcija, neįgalios institucijos. Šioje srityje nieko naujo.
Vis tik Rusija turi nemažai priemonių, galinčių stabilizuoti ekonomiką trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu. Turėdama itin mažą skolą ir 4 proc. BVP siekiantį Nacionalinį turto fondą, greičiausiai ji padidins valstybines investicijas ir kitomis fiskalinėmis priemonėmis skatins vidaus paklausą. Šią vasarą Rusijos centrinio banko vairą perėmė Elvira Nebullina, kuri jau pradėjo keisti monetarinės politikos kryptį – pinigų pasiūla Rusijoje didės, o palūkanos tikriausiai mažės.
Kodėl Rusijos ekonomikos stagnacija ar net lengva recesija neturėtų kelti rimtų baimės priepuolių Lietuvos gamintojams? Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Rusija nėra tokia svarbi Lietuvos pramonės įmonėms, nei neretai bandoma parodyti. Nors beveik penktadalis viso Lietuvos eksporto tenka būtent Rusijai, ir pagal šį rodiklį ji yra pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė, didžioji dalis į Rusiją išvežamų prekių yra pagamintos ne Lietuvoje, o tiesiog reeksportuojamos. Tik mažiau nei 5 proc. visų lietuviškos kilmės prekių eksporto tenka Rusijai ir pagal šį rodiklį tai yra daug mažiau mums svarbi šalis.
Antra, Lietuvos įmonės sugeba didinti užimamą rinkos dalį net tuomet, kai ši ekonomika neauga. Pavyzdžiui, pirmąjį šių metų pusmetį, kai Rusija stagnavo, Lietuvos eksportas į ją išaugo daugiau nei dešimtadaliu. Apskritai, šiuo metu Lietuvos eksportas yra 50 proc. didesnis nei buvo 2008 metų pradžioje, nepaisant to, kad daugumos eksporto partnerių ekonomikos į prieškrizinį lygį dar nesugrįžo. Akivaizdu, kad svarbiau yra ne eksporto rinkų augimas, o Lietuvos įmonių gebėjimas konkuruoti ir didinti užimamą rinkos dalį.
Daug pavojingesnė Rusijos ekonominių problemų pasekmė galėtų būti praeityje jau taikytos importo iš Lietuvos apribojimo priemonės. Pavyzdžiui, maisto produktuose „randant“ neleistinų medžiagų. Tačiau po to, kai šiemet Rusija tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare, tokio grubaus protekcionizmo priemonių apraiškų turėtų būti mažiau.
Rusija turi daug rimtų problemų – asmens ir žodžio laisvės suvaržymai, demokratijos deficitas, aukštas korupcijos lygis, gajus nepotizmas ir protekcionizmas. Visa tai galėtų privesti prie visuotinių neramumų ir politinio režimo pasikeitimo, o tai iš esmės sukrėstų ir visą Rusijos ekonomiką. Tačiau toks scenarijus yra ilgalaikė rizika, dėl kurios nerimauti, o juo labiau prognozuoti, kada ji galėtų virsti realybe, yra bergždžias reikalas.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
