Yra bent kelios priežastys, kodėl toks scenarijus išlieka labai mažai tikėtinas. Visų pirma, tai kol kas yra tik preliminarus susitarimas. Kol kas nėra aišku, kaip atskiros valstybės šią gavybos naftos mažinimo naštą pasiskirstys tarpusavyje. Pavyzdžiui, Iranas vis dar išgauna mažiau naftos nei prieš sankcijų jam pritaikymą 2012 metais ir turi ambicijų atgauti prarastą rinkos dalį, o ne įšaldyti ar mažinti savo gavybą.
Tačiau atsiminkime, kad Iranas ir Saudo Arabija yra tarpusavyje labai nesutariančios valstybės, kurioms sunku ieškoti kompromiso ir dar sunkiau laikytis bendrų susitarimų. Galutinis sprendimas gali būti priimtas ne anksčiau nei lapkričio mėnesį kito formalaus ministrų susitikimo Vienoje metu. Iki to laiko nuomonės, nuotaikos ir ketinimai gali dar ne kartą pasikeisti.
Šis susitarimas didelės įtakos naftos pasiūlai ir naftos kainai neturės. Tačiau kiti fundamentalūs veiksniai lems tolimesnį naftos brangimą.
Antra, visos OPEC valstybės naftos gavybą geriausiu atveju planuoja sumažinti 740 tūkst. barelių per dieną. Turint omenyje, kad šiuo metu šios valstybės išgauna apie 33 milijonus barelių per dieną, tai bendrą jų pasiūlą sumažintų tik 2 procentais. Dar svarbiau yra tai, kad šiuo metu yra pasiektas gavybos pikas, kuris susijęs ir su sezoniniais veiksniais – Saudo Arabija rudenį naftos gavybą mažins ir be susitarimų. Kitaip sakant, toks susitarimas yra labiau parodomasis žingsnis – bandymas pademonstruoti, kad kartelis vis dar gali turėti įtakos svarbiausios žaliavos kainai.
Galiausiai, net jei formalų susitarimą pavyktų pasiekti ir gavybos kvotos būtų paskirstytos kiekvienai OPEC valstybei, nėra jokių garantijų, kad valstybės tų susitarimų laikysis – praeityje tokį scenarijų jau matėme ne kartą. Daugelis šių valstybių narių yra gyvybiškai priklausomos nuo naftos pardavimo pajamų, o dabartinėje ekonomikos aplinkoje yra labai daug pagundų didinti gavybą ir pajamas.
Be to, naftos išteklius valdančios valstybės suvokia, kad naftos amžius skaičiuoja paskutinius dešimtmečius – šią žaliavą ilgainiui pakeis alternatyvūs energijos šaltiniai. Natūralu, kad tai suvokus vienintelė optimali strategija yra per likusius dešimtmečius išsiparduoti kuo daugiau naftos likučių.
Visa tai reiškia, kad OPEC tiesiog susitarė, kad ateityje galbūt sutars, jog beveik nieko ypatingo nepadarys. Kitaip sakant, šis susitarimas didelės įtakos naftos pasiūlai ir naftos kainai neturės. Tačiau kiti fundamentalūs veiksniai lems tolimesnį naftos brangimą. Naftos kaina, svyruojanti tarp 40 ir 50 JAV dolerių už barelį, yra per maža, kad būtų pakankamai investuojama į naujų telkinių žvalgybą ir eksploatavimą.
Naujų naftos gręžinių skaičius šiuo metu pasaulyje yra sumažėjęs iki 1540 – tai yra daugiau nei dvigubai mažiau nei 2014 metų pabaigoje. Didžioji dalis praradimų yra JAV, kur skalūnų gręžinių vidutiniai kaštai yra gerokai didesni nei tradicinių ir neretai didesni nei naftos kaina. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, rugpjūčio mėnesį pasaulinė pasiūla paklausą viršijo beveik milijonu barelių per dieną, tačiau ši atotrūkis traukiasi ir greitai išnyks – gavyba mažės, o paklausa ir toliau stabiliai augs.
„Swedbank“ prognozuoja, kad naftos kaina stabiliai didės ir antroje kitų metų pusėje viršys 60 dolerių už barelį. Tačiau šis brangimas bus nulemtas ne OPEC norų ir susitarimų, ir 100 JAV dolerių kainos už vieną barelį greičiausiai jau niekada nebepamatysime.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
