Į gylį ir į tolį iš jų vinguriuoja gyvenimo keliai. Jais atskubame ir mes. Kartais susigūžę, išsibarstę, o kartais dideliu būriu, garsiai klegantys, tačiau beveik negirdintys nei savęs, nei kitų.
Akys ir viltingi žvilgsniai vis labiau krypsta mokyklos, darželio link. Gal ten įvyks taip reikalingi didieji stebuklai: gims meilė žmogui ir knygai, dėmesingumas ir pagarba tėvams, atsiskleis kūrybinės galios. Vadinasi, šia institucija dar stipriai pasitikima. O tai jau svarus mūsų lietuviškos mokyklos įvertinimas.
Keliai, vedantys vilties išsipildymo link
Daug kalbama apie tai, kas įtakoja mokyklos gyvenimą: turinį, tinklus, atstumus, pavežėjimus ir kitus patogaus ir šiuolaikiško gyvenimo atributus. Nesiginčiju, reikšmingus, bet, deja, ne svarbiausius jaunam žmogui – moksleiviui.
Ugdymo turinys, kaip ir mokyklų ar darželių tinklas, kito ir kis, nes visuomenės raidos ypatumai kiekvienai kartai suformuoja vis kitas užduotis. Ne čia reikėtų ieškoti mūsų ateities perliukų. Tad kur jų ieškoti atsakingiems tėvams, rūpestingiems seneliams? Pasvajokime ir pasvarstykime.
Norėčiau, kad kiekvienam besimokančiajam iki mokyklos tektų nutipenti bent po 1–2 kilometrus, kuriuos drįsčiau įvardinti įprasmintos būties keliais. Ir jais vilnytų klegančių vaikų ir jų tėvelių, mokinių, mokytojų būreliai, susieti pašnekesiais, sustiprintini atsivėrimų akimirkomis.
Jie rugsėjo pradžioje neabejotinai kalbėtųsi apie vaikų stovyklose prasmingai praleistą laiką, apie darbo ir uždarbio, iš kurio galima normaliai pragyventi, svarbą.
Pašnekesiai, be abejo, visus nuvestų į knygų, mokslo, tvarkos, pagarbos pasaulius. Taip, viliuosi, pavyktų išvengti pamokslavimo, skubotumo, baimių.
Kasdien, suaugę ir vaikai, bendraujantys, kalbantys ir išgirstantys, atjautūs ir suprantantys, trauktų šiais būties keliais. Tai būtų jų gimtinės aplinka, kurią norėtų pažinti ir branginti. Mokykla juos pasitiktų savo vidaus ir išorės aplinka, padedančia ir skatinančia giliau pažinti artimus ir tolimus pasaulius, susivokti gyvenimo pokyčiuose, deramai įvertinus praeitį kurti ir įgyvendinti ateities užduotis. Bet juk tai visai realūs dalykai, priklausantys nuo mūsų pačių susivokimo.
Norėčiau, kad kiekvienam besimokančiajam iki mokyklos tektų nutipenti bent po 1–2 kilometrus, kuriuos drįsčiau įvardinti įprasmintos būties keliais.
Žinau tik vieną ypatingą mokyklą – mamos mokyklą
Manęs dažnai klausia, ką laikau labai svarbiu iš savo mokyklinių metų. Ne vienerius metus gyvenau ir mokytojos gyvenimą. Daug įvairiausių akimirkų per tą laiką susikaupė atmintyje, bet dažniausiai prisimenu trečiosios klasės pavasarį, kai ką tik ištirpusio sniego gausybė užtvindė upeliūkščius, kuriuos paprastai pereidavome mediniu liepteliu, kad pasiektume miestelyje esančią mokyklą.
O tą pavasarį juos užsėmė ypač stipriai. Mes, trys kaimo mergaičiukės, niekaip pačios nebūtume perbridę, tad ir mokyklon nenueitume. Mama lydėjo mus pavasarinio vandens semiamais takais, o kai priėjo griovį ir pamatė, koks jis sklidinas vandens, nusiavė batus, nusimovė kojines ir ištarė:
– Vaikeli, ateik pas mane, aš tave pernešiu. Juk negalime pamokų praleisti. Kiti vaikai daug išmoks, o jūs neišgirsite, ką mokytoja aiškins.
Brisdama basa lediniu vandeniu ji mus po vieną pernešė į kitą griovio krantą. Būtent tada širdimi pajutau, kokia svarbi yra mokykla ir tai, kas joje vyksta. Supratau visam gyvenimui žinių, atsakomybės, pagalbos būtinumą ir tai, kad galima ir būtina atlaikyti pačius sudėtingiausius dalykus.
Tėvų sambūriai turi veikti kartu su mokytojais
Žinau, kad visi mokymo dalykai vienodai reikšmingi, bet, ko gero, išskirtinę vietą numatyčiau menams: muzikai, dailei, šokiui. Jie skatina pažinti save ir šalia esančius. Etika ir doros mokslai, jei jų mokoma atsakingai, taip pat ne ką mažiau svarbūs už kalbas ar matematiką.
Bet, kadangi Lietuvai vis dar nėra svarbi žmogaus dvasinė būsena, o žmogiški santykiai visais lygmenimis nėra vertybė, tai ir reikalavimai ugdymo turiniui saviti: įvesime atitinkamo dalyko valstybinį egzaminą po metų ar dviejų nuo apsisprendimo ir visi jau mokės jį geriau.
Naivu tikėtis, jog bus svarbu kažkokiam valstybininkui, kiek mokytojai, tėvai ir mokiniai patirs dėl to streso. Tikrai žinių sistemos giluma nepakis per vienerius metus. Tam reikia kelerių metų. Manau, jog kiekvienam tėvui aišku, jog tokiose dirbtinai įtemtose situacijose kentės ne mokinių žinios. Mokytojai darys viską, kad vaikas kuo geriau išlaikytų egzaminus. O mokinio akyse bus auginama baimė, skubotumas ir nevisavertiškumas.
Mamos ir tėčiai turėtų plėtoti tėvų sambūrius, kad kartu su mokytojais pajėgtų įrodyti mūsų valstybei, ko reikia jaunam žmogui, moksleiviui iš šiandieninės švietimo politikos, kad vėliau mūsų Lietuva galėtų tikėtis deramos grąžos.
Ateitis – viltingai ieškančiuose
Jei kas man pasiūlytų pasirinkti komandą į kelionę aplink pasaulį, be jokios abejonės, prašyčiau kartu keliauti jaunus žmones. Tuos, kurie domisi mūsų pasaulio suformuotomis gyvenimo normomis norėdami ne tik pagal jas gyventi, bet ir jas tobulinti. Štai dėl ko aš linkusi nusilenkti ne tik prieš pagyvenusį, bet ir prieš jauną žmogų. Ir visai nesvarbu, smarkus jis ar lėtas, kūrybingas ar paprasčiausiai... viltingai ieškantis. Svarbu, kiek jame nuoširdžios veiklos. Per juos pamatau ir mūsų, suaugusiųjų, darbų ir gyvenimo prasmingumą.
Ne draudimais problemos sprendžiamos
Mokykloje, kaip ir gyvenime, labai daug įvairių taisyklių, įsakymų, nuostatų. Mano požiūriu, tos taisyklės dar pakankamai netobulos ir labai laikinos, tad, kai už jų nesilaikymą beatodairiškai baudžiamas jaunas žmogus, su juo elgiamasi neteisingai. Įvairūs draudimai atsiranada tik tada, kai toje vietoje tam tikrą erdvę jau būna užėmęs blogis.
Meile ir atsakomybe paremtoje aplinkoje augintam žmogui Dešimt Dievo įsakymų ribojančios galios tikrai pilnai pakanka. Tik suvokta ir įvardinta problema gali tapti sėkmės varikliu, tai yra tuo, kas mums ir mūsų vaikams labai reikalinga. Nei vienas draudimas problemos neišsprendžia, o tik ją prigesina arba padaro šiek tiek valdoma. Deja, tai labai laikina.
Išskirtinę vietą numatyčiau menams: muzikai, dailei, šokiui. Jie skatina pažinti save ir šalia esančius.
Rytojaus savitumai
Su džiaugsmu tarčiau, kad ateitis priklausys tauriems ir nuoširdiems žmonėms, kurie pakankamai gabūs ir darbštūs. Deja, tokiai asmenybei šiandien galiu garantuoti tik pastovų problemų ratą.
Realiai, žiūrint iš dabartiesLietuvos, tegaliu tarstelėti: ateitis garantuota vikriems, paviršutiniškiems, „kažką“ pasakantiems ir savo nuomonę lengvai keičiantiems, kad ir tris kartus per dieną. Visais kitais atvejais nieko lengvo ir garantuoto nebus. Ir nesvarbu, ar tu griovį kasi, ar valstybei vadovausi.
Žinoma, rytojus gali pateikti savitumų. Juk tiek viltis, tiek neviltis keliauja kartu, tik įsikabinę į dvi skirtingas mūsų rankas. O jei šalia jų yra dar ir kitos, darbščios, kūrybingos ir globojančios rankos, tai vaikų ir mūsų viltys iš tikrųjų gali ir išsipildyti.
Kūrėjų sąjunga gali pasiekti norimo rezultato
Mokytojas visada yra kūrėjas. Kaip ir mokinys. Kaip ir jo tėvai. Idealiu atveju susiformuoja kūrėjų sąjunga. Ir tik ji gali išvengti skurdo ir prastumo kūryboje. Tik ji gali nutiesti įprasmintus būties takus, kuriais eis mūsų vaikai ir anūkai.
Žingsniuos saugiai ir apgaubti gerų jausmų savo kraštui ir savo artimui. Ir skaitys jie knygas, siurbs į save prasmingas mūsų mintis, mylės ir gerbs savo namus ir savo kraštą. Svetimus kraštus priims kaip galimybę pažinti praturtinant save ir savo gimtinę. Tai sudėtinga bendra veikla. Daug atimanti, bet dar daugiau duodanti. Rugpjūtis tinkamas metas tokios veiklos troškimui ir siekiui.
Taigi, rugsėjo vilionės prasideda. Lai nei vieno neaplenkia rugsėjo šėlsmas. Mokykimės kartu pažinti save ir kitus.
Nijolė Naujokienė yra Kėdainių rajono savivaldybės mero pavaduotoja, Darbo partijos atstovė
