Liko vos kelios advento dienos. Dar daug ką galėsime nuveikti. Atsiverdami sakysime vieni kitiems įsimintinus žodžius, dėkosime už bendrą laiką ir darbus. Stengsimės grąžinti juntamas skolas aplinkiniams. Dalinsimės tuo, ką pavyko šiuose metuose sukaupti, su džiaugsmu ir neprašomi. O gal net ieškosime, kas galėtų priimti mūsų dovanas? Juk ne visada nusipelnėme duoti ir būti tais, dėl kurių Kalėdų laikas šypsotųsi žemei.
Prieš Kalėdas, advento dienomis, besipuošiantys miestai ir kaimai gyvesni ir jaukesni nei kasdieniais žiemos vakarais. Žmonės ne tokie įsitempę, dažniau ir atviriau dalinasi šypsenomis, apsikeičia, tegul kartais ir formaliais, bet geranoriškais, šildančiais žodžiais. Savo problemas primiršę, skuba suteikti daugiau dėmesio ir džiaugsmo artimam. Tai tikrasis ir, ko gero, svarbiausias prieššventinis praregėjimas.
Vaikai, tėvai, seneliai, draugai, bendradarbiai, kaimynai – visi tampame tame laike artimesni, savesni, labiau pasitikintys ir tikintys bendru buvimu, artimesniu bendravimu, šiltu žodžiu. Bendru gyvenimu sukuriame viltingesnes dienas. Tai ir yra tie tikrieji mažieji Kalėdų stebuklai, saugantys savyje daugiau viltingos Kalėdų šviesos.
Mums visiems, šiandien gyvenantiems, reikia šviesos malonių. Tik šviesoje matome artimųjų akis. Šviesos spindulys apšviečia kiekvieną sielos kertelę. Ji tampa tarsi permatoma.
Vaikai, tėvai, seneliai, draugai, bendradarbiai, kaimynai – visi tampame tame laike artimesni, savesni, labiau pasitikintys ir tikintys bendru buvimu, artimesniu bendravimu, šiltu žodžiu.
Ar siela turi spalvas? Gal kokie mūsų gyvenimai, tokie ir dvasinės sielos atspindžiai? Kažkodėl atrodo, kad skirtingų žmonių ir sielos laukas nevienodos spalvos. Tik nesinori, kad pilkšva vis labiau dominuotų...
Šviesa dažnai su mumis elgiasi kaip geras gydytojas: apžiūri, peršviečia ir gautais rezultatais pasidalina su kitais. Kol laukiame šviesos, kol viliamės pajusti sugrįžtančios saulės globą, tol ir gyvename.
Jauku ir miela būti apglėbtųjų šviesos lauke.
Šviesos laukimas visada suteikia prikeliančio džiugesio. Kol yra šviesa, tol yra ir žemės gyvasis pasaulis.
Įdomu, kokia gi tikroji sniego šviesos paskirtis, kurios taip laukiame prieš Kalėdas? Gal kartais šaldanti, stūgaujanti ir gruoblėta šviesa tiesiog būtina, kad Kalėdų žingsnius pastebėtume ir suprastume tikrąją jų prasmę?
Mūsų šviesos pasaulis, tarsi dieviškos energijos šėlsmas, primenantis vaivorykštės juostą danguje: su paslapties skraiste, protrūkiais ir skirtingo ryškumo spalvų linijomis.
Bet, kaip su tomis spalvomis? Ar mumyse pakankamai šviesos ir spalvų derėjimo?
Ar tokie patys tavo ir mano spalvų pasauliai? Jeigu aš mėgstu pastelines, o tu grožiesi ryškia spalvų gama, ar mūsų pagautas šviesos glėbys taip pat skirtingas? Gal yra savos ir svetimos šviesos spalvos? Kaip ir žmonės – savi ir svetimi, prigesę, blankūs ir ryškūs šviesuliai. Kuriantys ir griaunantys. O gal tiesiog tik turintys skirtingas galimybes spinduliuoti šilumą ir šviesą...
Kalėdų laikas dosnus stebuklingomis vilties kelionėmis. Viltys šviesai ir šilumai. Viltys jaukiam buvimui. Advento dienų stiprybėje atrandame ir šviesos poveikio rezultatą: rūpesčiai, liūdesys iškeičiami į džiaugsmą ir ramybę, mus užvaldo pozityvūs jausmai bei mintys. Jie įgyjami veikiant, kuriant dvasios šviesoje. Be šviesos to nepajausi. Tik šviesoje gali matyti ne tik svetimus, bet ir savo gyvenimo žingsnius, vedančius kalėdinio laiko link.
Tolumoje boluoja vakarėjančios dienos šviesa. Ji alsuoja blėstančia šiluma ir jaukiu bei ramiu buvimu. Norisi ją pasiekti. Nežinia, ar kiekvienam tai skirta, bet taip vilioja... Todėl einame vis sparčiau link jos – gyvenimo ir minčių šviesos juostos. Kiekvienas tik sau pažįstamais takais. Ir jaučiame, kad žiemiško vakaro kryžkelės kitokios... Nuo jų keliai atsišakoja aukštyn ir žemyn. Kylantys ir besileidžiantys. Suklupimo baimė, tegul ir trumpam, tačiau pradingsta, nes Kalėdos jau glosto mūsų sielos randus. Švelniai praverdamos josios vartus, pastiprina jų vyrius, kad vis dažniau tylumoje, be girgždesio ir aimanų, pažvelgtume į savo sielos gelmes, kad rastume jėgų šioje žemėje atsigręžti į kitą žmogų ir atsiverti jam, kad pasistengtume savąjį taką nukreipti Šviesos link, kur globojančių jutimų užteks kiekvienam.
