Pusčius kupinas savų ženklų, kurie yra paslaptingi ir stiprūs, reikšmingi ir net meilės melodijų sušildyti.
Prisiliesdamas prie jų iš karto gauni jaudulio pliūpsnį: trumpiausias mėnuo su trispalviu šlamesiu, žiemos pabaiga, netrukus kiekvieną palytės pavasario dvelksmas... Argi ne viliojantys šie vasario ženklai?
Ir nors mūsų būties valandos trumpesnės, bet pokyčio nuojauta viliojanti. Atrodo, kad net ir dangaus palaiminimą pajuntame. Juk vasario pradžioje sutinkame Grabnyčias. Laiką, kuriame Simeonas, paėmęs Kūdikėlį Jėzų ant rankų, palaimino jo tėvus, Motinai Marijai tardamas, kad jos sūnus skirtas daugelio nupuolimui ir atsikėlimui, kad būtų atskleistos žmonių širdžių mintys.
Tai ryškus dangiškojo veikimo ženklas. Bet ir žemiškojo gyvenimo ženklai taip pat nė kiek ne paprastesni, gal tik mums labiau suprantami.
Vis prieš akis iškyla neseniai sutikta moteris. Išvarginta sunkios onkologinės ligos, su dviem nepilnamečiais vaikais, tačiau nenusakomai šiltomis akimis. Jai prabilus išsiskleidė išgyvenamas skausmas: „Niekaip neišgyvenu su vaikučiais iš septynių šimtų litų. Visą gyvenimą dirbau, kol tik jėgų turėjau. Dabar jau nebegaliu. Po visų procedūrų vos paeinu. Maistui nelieka pinigų, gydymui turiu išleisti. Ir jam neužtenka. Ačiū, Dievui, socialinė darbuotoja netoli gyvena. Kartais aplanko. Nesuprantu, ar tikrai aš ir mano vaikai niekam nereikalingi?“
Ar gali būti skausmingesni ženklai nei tie, kurie įsirėžę šios moters ir jos vaikų būtyje?
Kodėl kančiose gyvenantis doras žmogus turi jausti mūsų valstybėje tokius nepriteklius, tokį širdies skausmą?
Padarysiu viską, ką tik galiu, kad šios šeimos gyvenimas būtų šviesesnis, bet esmė tai kita: kodėl kančiose gyvenantis doras žmogus turi jausti mūsų valstybėje tokius nepriteklius, tokį širdies skausmą?
Ir kai priimi šiuos skausmingus ženklus, Lietuvos valstybės atkūrimo diena įgauna daugiau svaresnių blyksnių: ne tik sodrių istorijos teiginių, bet ir šios dienos spalvų potėpių, nes jauni ir seni vedami savo išgyventų nupuolimų ir atsikėlimų, atvirai dalinasi sukaupta ir suvokta patirtimi bei paskirtimi. Kiekvienas turime savus, tačiau tuo pat metu ir visiems bendrus moralės principus, gyvenimo potyrių suformuotus standartus. Kiekvienas savyje juos išgyvename ir suvokiame skirtingai, bet nuo to juk nesame mažiau reikalingi ar mylimi dangaus ir žemės veikloje. Taip tik sutvirtiname ir iškeliame paprastą, kasdienišką mūsų gyvenimą. Nepadailintą, be jokių blizgančių papuošimų.
Jei jau atėjome į šį pasaulį, vadinasi, turime ir savo paskirtį. Nėra prasmės markstytis nuo mus spaudžiančių vaivorykštės ryškumo paletės derinių ar dominuojančiai pilkumai būdingų apraiškų: dažnai be jokios rimtos ir pilnai suvoktos priežasties virkauti, dejuoti ar leisti savo širdims surambėti.
Valstybės ženklu pažymėtas vasaris pakviečia istorinei kelionei, kad mumyse esanti dvasia, protas ir jėga keliautų vienovėje apglėbti moralumo lauko, kad suvoktume ir priimtume šio vasariškai valstybiško ženklo paskirties esmę.
Lietuva šiandien yra sparčiai auganti valstybė, pilnateisė Europos Sąjungos ir NATO narė. O juk vos daugiau nei prieš du dešimtmečius dar buvo nenugalimos Sovietų sąjungos dalis. Būtent ši dešimtmečių riba pulsuoja svarbiausiu valstybingumo ženklu, bylojančiu, kad ši diena ir rytdiena yra mūsų visų rankose – Lietuva bus tokia, kokią mes ją išauginsime, sukursime.
Juk gyvenimas nėra nei gėrio, nei blogio namai. Kam sudarysime sąlygas įsivyrauti, tas ir užpildys mūsų namus – mūsų valstybę. Ir nerasime dviejų vienodai mąstančių, absoliučiai tą pačią nuomonę turinčių, jaučiančių, mylinčių ir priimančių aplinką, šeimą, o tuo labiau – valstybę, žmonių. Juk išmintis, kaip ir tiesa, priklauso visiems, o gilesnis suvokimas ateina kiekvienam per skirtingą laiką ir, deja, nepamatuojamu dydžiu.
Juk gyvenimas nėra nei gėrio, nei blogio namai. Kam sudarysime sąlygas įsivyrauti, tas ir užpildys mūsų namus – mūsų valstybę.
Tikriausiai todėl šis vasario ženklas kviečia mus su pagarba, meile ir atsakomybe versti Lietuvos istorijos puslapius, suvokiant, kad nepasitenkinimas šiandiena ir niurgzlumas kokybiškesnio gyvenimo nesukurs. Visi turime savų žaizdų ir vaistai kiekvienam yra skirtingi. Esame skirtinguose suvokimo lygmenyse, tad ir savitai priimame vasario ženklų skleidžiamos auros prisilietimus. Tačiau vienas dėsnis galioja visiems bendras – tik stengdamiesi patys dėl savęs ir vieni dėl kitų galime sukurti turtingesnę aplinką ir moralesnę Lietuvą.
O vasario 14-oji – pastiprinta įsimylėjusiųjų ženklu. Šv. Valentino diena kasmet lydima gausybės džiugaus šurmulio, nuoširdžių apkabinimų, šiltų šypsenų. Tačiau nepaisant visuotinio džiugesio nevalingai sukirba nerimas dėl kiekvieno iš mūsų širdies: ar ji nebus tiesiog išdalinta, o paskui... ir pamesta, išmėtyta... Tai taip žemiška. O taip reikėtų, kad šis laikas būtų skirtas kiek kitokiai meilės pajautai, nukeliančiai mus į asmeniškesnes būties valandas.
Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį šiandien turime – gimtoji kalba. Jos ženklą nešioja vasaris: šiandien tiek daug galimybių rašyti, skaityti, lietuviškai skambiu geru žodžiu, brandžia mintimi pasidalinti. Nelengvai mums tai sekasi. Vieniems gimtasis žodis neįdomus, kitiems dėmesys kalbai – tuščias laiko gaišinimas: kur jau su ta lietuviška kalba nukeliausi... Tad vis dažniau einame vingiuotais ir pažliugusiais takais, kurie svetimų pėdų sumušti: be vasario lietuviškų ženklų pastiprinimo, be tėviškės atsivėrimų ir be šeimos tradicijų...
Laimingas tas, kuriam vaikystėje pavyko išgirsti vieversio čirenimą. Jo balso skambesio apgaubtas vasario ženklas vis palaiko mūsų gyvasties ir išlikimo pamatus. Šio ženklo palytėti visada norime sugrįžti į istorinę lietuvybę saugančius namus. Tai taip žmogiška. Kaip ir pasisotinti kvapniąja lietuviška duona, kurios garbei nusilenkti vasaris puikiai moka, minint šv. Agotą, Duonos dieną. Tai dar vienas ženklas, suteikiantis vilties ir saugumo. Kada gi to buvo žmogui per daug? Kaip ir sveikatos: tiek dvasinės, tiek fizinės.
Pasaulinė ligonių diena, kurią paskelbė popiežius Jonas Paulius II, minima vasarį, yra svarus ženklas mums visiems, apjungiantis ne tik tai, kas žemiška, žmogiška, bet ir tai, kas dangiška. Juk popiežius Jonas Paulius II išgirdo Viešpaties balsą: „Sek paskui mane!“ ir pakvietė mus eiti kartu su atjauta ir supratingumu, kaip ir ta netikėtai apsilankiusi negandų užklupta ir gyvenimo išbandymų prispausta moteris su dviem vaikučiais.
Gyvename tik dabartyje. Šioje dienoje. Su šiais vasario ženklais.
