Euro zonos situacija
Euro zona kaip ES valstybių vieningos valiutos sąjunga buvo įkurta 2002 m. Eurą įsivedė visos tuometinės ES narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, Švediją ir Daniją. Pastarosios yra stabilios monarchijos, kurių piliečių dauguma didžiuojasi savo monarchija ir nėra linkusi atsisakyti savų kronų ar svarų sterlingų.
Svarbiausi Mastrichto kriterijai euro įvedimui yra valstybės skolos apribojimas iki 60 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), biudžeto deficito – iki 3 proc. BVP ir infliacijos lygio, neviršijančio 1,5 proc. trijų žemiausią infliaciją turinčių ES šalių.
Kaip ten bebūtų, euro zona ne tik išgyveno, bet ir plečiasi, nes, kaip žinoma, „mirusieji gyvena ilgiausiai“.
Nors formaliai šie kriterijai galioja kaip sąlyga euro įvedimui, tačiau jie tapo pajuokos objektu, nes dauguma euro zonos šalių jų nepaiso. Išvada – ES biurokratija nesugeba valdyti situacijos. Ne tik Pietų Europos, bet ir kitų euro zonos šalių biudžeto deficitai dažnai yra ženkliai didesni nei 3 proc. BVP, o visų euro zonos valstybių įsiskolinimo vidurkis viršija 90 proc. BVP. Iš šio scenarijaus išsiskiria labiausiai nusikaltusi Graikija su 160 proc. BVP skola ir pavyzdingiausia euro zonos narė Estija – su 10 proc.
Ypač dėl Graikijos nemokumo pagal kai kurių politikų ir ekonomikos „ekspertų“ pranašystes jau prieš kelis metus turėjo žlugti visa euro zona (kai kam ir visa ES). Atėnus išgelbėjo Briuselio, Tarptautinio valiutos fondo ir Europos centrinio banko suteikta finansinė parama lengvatinių paskolų pavidalu. Išlieka klausimas: kokią skolos dalį ir kada Graikija sugebės grąžinti?
Kaip ten bebūtų, euro zona ne tik išgyveno, bet ir plečiasi, nes, kaip žinoma, „mirusieji gyvena ilgiausiai“. Turėdamas tikslą užkirsti kelią ekonominėms krizėms ateityje, Briuselis 2012 m. įkūrė euro zonos šalių 700 mlrd. eurų siekiantį Europos stabilizavimo mechanizmą (ESM), kuris gali suteikti paskolą palankiomis sąlygomis euro zonos šalims, atsidūrusioms sunkioje finansinėje situacijoje.
Euro potencialas
Euras nėra jokia panacėja, bet visai ES ir jos nariams suteikia žymiai daugiau pliusų nei minusų. Remiantis eurą įsivedusių šalių patirtimi, panašaus efekto galima tikėtis ir Lietuvai.
Nuo pirmos euro įvedimo dienos laimi euro zonos eksportuotojai į kitas ES šalis ir importuotojai iš jų – sutaupo valiutos konvertavimo išlaidas. Šias išlaidas sutaupo ir valstybinės institucijos bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, turintieji paskolas eurais.
Tarptautinėje finansų rinkoje euras užtikrina aukštesnį reitingą ir galimybę naudotis pigesniais kreditais. Užsienio investicijoms, nuo kurių nemaža dalimi priklauso ekonomikos augimas, euro zonos valstybės yra patrauklesnės nei turinčios tik nacionalinę valiutą. Po 2007 m. eurą įsivedusioms šalims narystė euro zonoje prisidėjo 0,5 proc. ir daugiau prie BVP augimo. Išsiskiria Estija, kurios BVP po euro įvedimo 2011 m. pašoko net 8 proc. Jau vien tik euro įvedimo perspektyva plačiau atveria duris užsienio investicijoms, nes kandidatės į euro zonos narystę privalo būti finansiškai stabilios.
Euras nėra jokia panacėja, bet visai ES ir jos nariams suteikia žymiai daugiau pliusų nei minusų. Remiantis eurą įsivedusių šalių patirtimi, panašaus efekto galima tikėtis ir Lietuvai.
Nemažas narystės privalumas yra ir tai, kad euro zonos institucijose jos narės dalyvauja priimant svarbius sprendimus. Pagaliau ir visoje euro zonoje turistams ir visam turizmo sektoriui bendra valiuta suteikia nemažai privalumų.
Kita įstojimo į euro zoną medalio pusė yra, kad tai susiję su vienkartinėmis išlaidomis euro įvedimo pasirengimui ir įgyvendinimui, kaip valstybinėms institucijoms, taip ir verslui, ypač komercinių bankų ir prekybos įmonių sektoriams. Be to, atsiranda prievolė įmokėti savo indėlį į ESM fondą, kuris Lietuvai siektų apie 300 mln. eurų išsimokėtinai per 5 metus.
Prieš euro įvedimą ir trumpą laiką po jo visos prekės privalo būti žymimos nacionaline valiuta ir eurais, tad dažnai tenka kainas apvalinti – tai paprastai vyksta į didesnę pusę. Tačiau šis kainų kilimas yra vienkartinis ir nereikšmingas. Didesnę reikšmę gali turėti kainų augimas, jei euras žymiai paspartina ekonomikos augimą. Šis efektas daugumai euro zonos narių pasireiškė 0,2-0,3 proc. infliacijos ribose.
Euro kelias į Lietuvą
Lietuvos bankas 2002 m. vasario 2 d. pagal tos dienos atsitiktinį JAV dolerio ir euro santykį labai „tiksliai“ susiejo 3,4528 lito su vienu euru, nors daugeliui sričių, ypač užsienio prekybai ir turizmui naudingesnis būtų 3,5 lito su euru santykis. Įstojimo į ES sutartyje Lietuva yra įsipareigojusi įsivesti eurą ir jis buvo Lietuvai pateiktas ant lėkštutės 2007 m., tačiau A.Brazausko vyriausybė tuo nepasinaudojo.
Nors dėl to nukentėjo šalies ekonomika, tačiau tai buvo naudinga siauriems vyriausybės interesams, nes 2008 m. infliacija pašoko iki 8,5 proc., tad įsivedus eurą dėl kainų šuoliavimo būtų atrasti du kaltininkai – euras ir A.Brazauskas.
Dėl nesėkmės Vilnius apkaltino Briuselį politikavimu, prisiekė įsivesti eurą 2010 m., bet to vėl nesugebėta padaryti. Susumavus visą neišnaudotą potencialą ekonomikos augimui ir valstybės finansams Lietuvos ūkis prarado ne vieną milijardą eurų. Palankios sąlygos euro įvedimui susiklostė 2015 m., kurios vėlesniais metais gali nepasikartoti.
Rūpi ne valstybiniai, o partiniai interesai
Nors premjeras prisiekė atsistatydinsiąs, jei nematysime euro 2015 m., tačiau vyriausybė nesiteikia tinkamai informuoti visuomenės apie numatomus euro įvedimo rezultatus.
Nors premjeras prisiekė atsistatydinsiąs, jei nematysime euro 2015 m., tačiau vyriausybė nesiteikia tinkamai informuoti visuomenės apie numatomus euro įvedimo rezultatus.
Stebėtina, kad ne opozicinės, bet kai kurios vyriausybinės partijos kaišioja pagalius į ratus: V.Uspaskicho ruporas Loreta demagogiškai skelbia, kad svarbiausia yra minimalią mėnesio algą padidinti iki 1509 Lt, o įstojus į euro zoną dabartinis 1000 Lt atlyginimas prilygtų tik 300 eurų ir priverstų gyventojus badauti (!), R.Pakso „tvarkiečiai“ euro įvedimo klausimu postringauja apie referendumą, o V.Tomaševskio partiečiai – apie euro įvedimo atidėjimą neribotam laikui.
Nors šiems politikams euro zonos narystės privalumai, ekonomikos žlugdymas įgyvendinus 1509 Lt MMA, teisinės galios neturintis referendumas bei finansiniai praradimai atidedant euro įvedimą yra žinomi (bent turėtų būti), tačiau partiniai interesai yra aukščiau valstybinių. Jie vadovaujasi principu „priemonės pateisina tikslą“, o jų tikslas – į savo pusę pritraukti kuo daugiau rinkėjų, nes jų dauguma yra euro priešininkai..
Tai yra natūralu, nes žmonės, būdami blogai informuoti, labiausiai prisibijo kainų kilimo. Dėl kainų jie teisūs, kadangi numatomas 2015 m. kainų lygis bus aukštesnis nei 2014 m. net ir neįsivedus euro, nes didžiausia tikimybė yra, kad 2015 m. ženkliai augs BVP, atlyginimai, pensijos ir vartojimas.
Galima prognozuoti, kad namų ūkiams kainų kilimas nebus reikšmingas, nes jį ribos vyriausybės kainų politika, ypač energetikos srityje, ir verslo įmonių tarpusavio konkurencija. Tuo būdu infliacija bus su kaupu kompensuojama didesnėmis pajamomis. Yra pagrindo tikėtis, kad numatomas spartesnis ekonomikos augimas galės sukurti naujų darbo vietų ir pristabdyti emigraciją.
Euro įvedimas 2015 m. yra jau beveik užtikrintas pagal visus Mastrichto kriterijus. Be to, A.Butkevičius stengsis išlaikyti pažadą ir išlikti premjeru. Vyriausybinės partijos galėtų užsitikrinti didesnį piliečių palaikymą jei kvalifikuotai informuotų apie euro privalumus. Reikėtų priminti ir tai, jog Estijoje prieš euro įvedimą vyravo jo priešininkai, o šiuo metu 70 proc. jos gyventojų jį vertina teigiamai.
