 |
Kaip manote, kas labiausiai stebina ką tik iškeptus studentus? Ne, tai ne papelijusios bendrabučio sienos ar paskutinė naktis prieš egzaminą. Didžiausią nuostabą kelia tai, kad mamos maltinių ir senelės bulvių užtenka tik iki ketvirtadienio, dantų pastos tūbelė po kelių savaičių vis dėlto ištuštėja, o nuėjus į kavinę tenka iškrapštyti paskutinius centus. Kitaip tariant, stebina tai, kad savarankiškai gyventi yra taip brangu.
Tarptautinio tyrimo duomenimis, tokią nuostabą išreiškė daugiau nei ketvirtadalis jaunų žmonių, pradėjusių gyventi atskirai nuo tėvų. Dar penktadalis stebėjosi, kaip sunku sutaupyti. Tokie finansiniai iššūkiai visiškai suprantami. Kai mokykloje daugeliui „savarankiško gyvenimo“ pamokas atstoja prievolė išnešti šiukšles ar pasišildyti pietus, o asmeninių finansų valdymui skirtos 4 akademinės valandos pamokų, studentiško gyvenimo startas ne vienam sukelia streso požymių.
Įstojus į aukštąją mokyklą, jaunuolio finansinė situacija pasikeičia kardinaliai. Vietoj kassavaitinių keliolikos litų kišenpinigių jo kišenėje kas mėnesį atsiranda daugiau nei 600 Lt. Būtent tokias vidutines mėnesio pajamas gauna Lietuvos studentai, rodo „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto atlikta daugiau nei 9000 Lietuvos studentų apklausa. Šią sumą reguliariai papildo ir tėvų „natūrinė“ parama, dažnu atveju pinigines išlaidas sumažinanti daugiau nei perpus. Tačiau viso to gali nepakakti, kai išaugusiems pinigų srautams suvaldyti trūksta reikiamų finansų valdymo įgūdžių. Tad kaip elgtis susidūrus su tokiais iššūkiais?
Studijuojant pravartu gyventi studentiškai – tik taip išmokstama savarankiškai planuoti finansinę ateitį. Kitu atveju „studentiška dieta“ gali tęstis ir po studijų.
Galimi mažiausiai du scenarijai. Pirmasis – šiuos iššūkius priimti kaip gerą gyvenimo mokyklą, kuriai ir skirti studentiški metai. Čia dar yra erdvės klaidoms, o suklydus galima tikėtis tėvų paramos. Galima savo kailiu išmokti, kam teikti prioritetus. Riboti ištekliai skatina išradingumą, o priežasčių ir pasekmių ryšiai pasireiškia net fiziologiškai. Pavyzdžiui, nekuklaus biudžeto vakarėlis „lemia“ makaronų dietą visai savaitei.
Tokia savarankiško gyvenimo patirtis užgrūdina ir verčia perkainoti jaunatviško idealizmo persunktus lūkesčius. O jie kartais nepamatuotai dideli. Minėtos apklausos duomenimis, nors studentų pajamos nesiekia nė minimumo, baigę studijas jie tikisi įsidarbinti iškart gaudami 3,5 karto didesnį atlyginimą. Didžiausias ambicijas dėl būsimo uždarbio turi pirmakursiai, vėliau gyvenimiška patirtis juos grąžina į realybę, ir ketvirtame kurse lūkesčiai sumažėja.
Galimas ir antrasis scenarijus – ramiai gyventi po tėvų sparneliu, nesirūpinti pajamų bei išlaidų suvestinėmis, o „netikėtai“ pritrūkus lėšų, atsiremti į gimdytojų kišenę. Taip studijų metus galima „prastumti“ lengvai ir patogiai. Apklausos metu pasiteiravus kartu su tėvais gyvenančių studentų, kokias pajamas gaudami jie išsikraustytų iš tėvų namų, sulaukėme ir tokių atsakymų kaip „jei galėčiau, niekada nesikraustyčiau“ arba 10 tūkst. Lt, o vidutinė suma siekė 1791 Lt mėnesiui.
Tačiau antrasis scenarijus sukels keblumų baigus studijas, nes savarankiško gyvenimo įgūdžiai nebus įgyti. Tuomet beliks tikėtis, kad laimėsi milijoną arba būsimasis darbdavys iškart pasodins į valdybos pirmininko kėdę.
Kaip elgtis tėvams, kad jų atžalos įgytų tinkamų finansų valdymo įgūdžių?
Apklausos duomenimis, tėvai finansiškai remia net 80 proc. studentų. Be to, daugumai jų tėvai perka maisto produktų, drabužių, pila degalus automobiliui. Žinoma, tai natūralu – būtina užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas jaunuoliams, siekiantiems įgyti gerą išsilavinimą. Tačiau perlenkti lazdą yra pavojinga.
Norint, kad jaunosios kartos nereikėtų išlaikyti „iki pensijos“, studijuojančias atžalas būtina mokyti planuoti finansus, skaičiuoti išlaidas ir pajamas. Tai anaiptol nereiškia, kad reikia skubinti jaunuolius įsidarbinti, ir dar pilną darbo dieną – juk studijos pirmiausia ir skirtos mokymuisi, o ne darbui. Geriausia studentą „įdarbinti“ patiems – skirti fiksuotą sumą, kuri, panašiai kaip atlyginimas, pervedama kartą per mėnesį tuo pačiu metu. O kitokia parama turėtų veikti tik kaip „greitoji pagalba“: jei pacientas, o šiuo atveju studentas, yra kritinės būklės – bėdos su sveikata, mokslais ar kita nelaimė – greitoji pagalba atskuba, tačiau visais kitais atvejais teikia tik rekomendacijas ir pas jį nevyksta.
Studijų metus dažnas mini kaip geriausius. Ne dėl nepritekliaus, triukšmingų kaimynų ir bemiegių naktų, veikiau dėl studentiškos kasdienybės specifikos, kupinos draugystės, išradingumo ir... pirmųjų finansinių klaidų. Tad verčiau jau bulvių dieta ar laikraščių išnešiotojo darbas praūžus kasmėnesinę fiksuotą tėvų paramą nei naudojimasis besąlygine parama ir šiltnamio sąlygos. Studijuojant pravartu gyventi studentiškai – tik taip išmokstama savarankiškai planuoti finansinę ateitį. Kitu atveju „studentiška dieta“ gali tęstis ir po studijų.
