Apie užimtumą ir atlygį. Praėjusių metų pabaigos duomenimis, moterų nedarbo lygis Lietuvoje buvo mažesnis nei vyrų ir sudarė 11.5 proc. (vyrų – 15.1 proc.). Be to, nuo 2000 m., kuomet prieinama vidutinio darbo užmokesčio statistika pagal lytis, vyrų bruto atlyginimas (eliminuojant mokesčių sistemos pasikeitimus) išaugo 101.5 proc., o moterų – 113.4 proc.
Visgi, nepaisant aktyvesnio moterų įsiliejimo į darbo rinką, jų atlyginimas, palyginus su vyrų, vis dar mažesnis. Tačiau lyčių diskriminacija tai būtų sudėtinga pavadinti. Ne taip kaip, pavyzdžiui, 1930 m. Lietuvos žemės ūkio sektoriaus darbuotojų minimalių užmokesčio dydžių nustatymą, pagal kurį pusberniai negalėjo gauti mažiau nei 350 litų, pusmergės – mažiau nei 250 litų per metus.
Moterys rečiau užima vadovaujamąjį postą, bet kai šalyje kyla ekonominė sumaištis ar recesija, moterys dažniau tampa stabilumo garantu, remiančiu svyrantį namų židinio kampą.
Šių laikų skirtumas nulemtas objektyvių veiksnių, tokių kaip moterų užimtumo tradicijos, pasekmės, padarius pertrauką karjeroje ar dirbant dalį dienos, tam tikrų profesijų ir darbų specifikos ir kt. Juk, pavyzdžiui, statybų aikštelėse ar naftos perdirbimo gamykloje moterų sutiktumėme kur kas mažiau, tad natūralu, jog šioje ir panašiose srityse jaučiamas darbo užmokesčio atotrūkis tarp lyčių.
Be to, šis skirtumas, nors ir pasispardydamas, mažėja. Prasidėjus ekonominei recesijai, atotrūkis tarp vyrų ir moterų vidutinio atlygio ėmė mažėti dėl didesnio vyrų atlyginimų susitraukimo bei nedarbo. Ir praėjusiais metais moterys vidutinio darbo užmokesčio augimu lenkė vyrus. Jei vyrų atlyginimai, lyginant 2011 ir 2012 m. keturių ketvirčių vidurkius augo vidutiniškai 2 proc., tai moterų – beveik vienu procentiniu punktu sparčiau.
Apie stabilumą. Moterys rečiau užima vadovaujamąjį postą, bet kai šalyje kyla ekonominė sumaištis ar recesija, moterys dažniau tampa stabilumo garantu, remiančiu svyrantį namų židinio kampą. Pirmiausia dėl savo pragmatiškumo ir konservatyvumo. Kaip pastebi personalo atrankos specialistai ir psichologai, moterys labiau linkusios rinktis stabilesnį darbą nei vaikytis neišsipildžiusių svajonių. Geras pavyzdys būtų valstybinis sektorius, kuriame 2012 m. pabaigoje dirbo beveik 255 tūkst. moterų ir tik 139 tūkst. vyrų. Stabilumo siekis dažnai nulemtas žemesnės rizikos tolerancijos ribos, mažesnio avantiūrizmo bei didesnės atsakomybės už atžalas. Be to, sunkmečiais itin pravartus moters ekonomiškumas ir gebėjimas suvaldyti išlaidas, amortizuoti jas iki realių galimybių arba liaudiškai tariant, „iš kirvio košę išvirti“.
Apie santaupas. Moterys nelinkusios rinktis rizikingų sprendimų ne tik profesiniame, bet ir finansiniame gyvenime, todėl jos rečiau tampa „pasakiškai“ turtingomis. Kita vertus, jos ir kur kas rečiau nei vyrai praranda turimas santaupas. 2011 m. Asmeninių finansų instituto Baltijos šalyse atliktos apklausos duomenimis, didesnė dalis moterų, lyginant su vyrais, besąlygiškai sutiko, jog atidėti pinigų santaupoms yra svarbu. Be to, moterys dažniau nei vyrai taupo bankų sąskaitose (vyrai dažniau renkasi vertybinius popierius) ir turi daugiau santaupų. Minėta apklausa parodė, kad santaupų, siekiančių nuo 10 iki 20 tūkst. Lt, terminuoto indėlio sąskaitoje turi beveik 17 proc. moterų, o vyrų dalis tesiekia 12 proc.
Apie išlaidų valdymą. Pajamos svarbu, bet tai, kaip jos suvaldomos, dar svarbiau. Antraip, kiek beuždirbtų namų ūkis, bus vis tiek nepakankamai. O išlaidas dažniausiai valdo būtent moterys. Vyriausiomis namų ūkių buhalterėmis jos dažniausiai tampa ne todėl, kad gerai skaičiuoja, o todėl, kad yra atsakingos už didesnę namų ūkių išlaidų dalį – jos rūpinasi maistu šeimai, vaikų priežiūra, namų jaukumu, šventėmis, dovanomis ir t.t. Tai iliustruoja prieš porą metų Instituto atliktos apklausos duomenys, rodantys, kad daugiau nei pusę namų ūkio išlaidų valdo daugiau nei 60 proc. moterų. Tuo tarpu beveik 7 proc. moterų pasisakė esančios atsakingos už visas namų ūkio išlaidas, kai tuo tarpu tokių vyrų procentas nesiekia vieno.
Pabaigai. Jei pamanėte, jog tai feministinis komentaras, suklydote. Šis komentaras apie tai, kad dailiosios lyties atstovės, kurių Lietuvoje priskaičiuojama 1.35 mln., su visais savo sutaupytais, uždirbtais, paveldėtais (dėl trumpesnės vyrų gyvenimo trukmės) bei kartu su savo antrosiomis pusėmis valdomais finansais tampa vis galingesne perkamąja ir ekonomine jėga. O į pabaksnojimus, kad moterys nevadovauja korporacijoms, bankams ar skambių pavadinimų įmonėms, galima atsakyti, kad kartais jos to nedaro ne todėl, kad nesugeba ar bijo, o todėl, kad joms to nereikia. Jos vadovauja didžiajai daugumai namų ūkių, kurių vartojimo išlaidos sudaro daugiau nei 60 proc. šalies BVP, finansams ir veiklai.
Odeta Bložienė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje
