Klausimo, dirbti ar nedirbti, keblumą iliustruoja ir statistika. Pavyzdžiui, nedarbo spąstų rodiklis, parodantis bedarbio gaunamų lėšų dalį tose pajamose, kurias jis gautų, jei įsidarbintų, 2009-aisiais siekė net 86 proc.
Tai reiškia, kad ką tik pradėjusio dirbti žmogaus pajamos „į rankas“ būtų buvusios maždaug tik 14 proc. didesnės nei tos, kurias jis gavo būdamas bedarbis. Tiesa, po trejų metų rodiklis sumažėjo iki 67 proc.
Tačiau reikėtų nepamiršti, kad skaičiuojant nedarbo spąstų rodiklį apimama tik nedarbo išmoka ir nuo darbo pajamų mokami mokesčiai. Tuo tarpu daugelis nedirbančiųjų ar oficialiai mažas pajamas gaunančių gyventojų turi teisę dar ir į kitas lengvatas: kompensacijas už šildymą, vandenį, nemokamą mokinių maitinimą mokyklose, socialinę stipendiją studijuojančioms atžaloms ir pan.
Tai yra rimtas argumentas, kuris daugelį žmonių paskatina paaukoti tuos kelis procentus didesnių pajamų vardan daugiau laisvo laiko. Žinant tai, nestebina tyrimų rezultatai rodantys, kad beveik trečdalis registruotų bedarbių apskritai nėra suinteresuoti gauti darbą.
Įvertinus įsidarbinus padidėjančias išlaidas transportui, pietums, aprangai, aiškėja, kad finansinės naudos dirbant ir nedirbant gaunamų pajamų skirtumas ne toks jau ir didelis.
Galime paskaičiuoti ir kitaip. Tarkime, trijų asmenų šeimos, kurioje abu suaugusieji nedirba, o nepilnametė atžala mokosi mokykloje, mėnesio pajamos įvairiomis formomis, jei įskaičiuosime dvi maksimalias nedarbo išmokas, nemokamo maitinimo mokykloje vertę, kompensaciją už šildymą ir kt., gali siekti 1885 litus. Jei abu suaugusieji įsidarbintų ir kiekvienas gautų bent po du trečdalius vidutinio darbo užmokesčio, jų pajamos per mėnesį siektų 2418 litų. Tačiau tada atžala netektų teisės į nemokamą maitinimą, dvigubai sumažėtų kompensacija už šildymą. Įvertinus įsidarbinus padidėjančias išlaidas transportui, pietums, aprangai, aiškėja, kad finansinės naudos dirbant ir nedirbant gaunamų pajamų skirtumas ne toks jau ir didelis.
Štai visai neseniai aprašytos istorijos herojė, kuri augina tris vaikus ir nuo 2010 m. negali susirasti patinkančio darbo, tiesiai šviesiai pareiškė, kad galėtų įsidarbinti, pavyzdžiui, kasininke, bet to daryti jai neapsimoka: „Aš gaunu 1000 Lt, tai man bent mėnesinio bilieto nereikia pirkti, nereikia pietų dėtis. Jei eitum į darbą, tai tik papildomos išlaidos.“
Tačiau neretai „poilsiaujama“ ne tik todėl, kad tai daryti apsimoka, bet ir siekiant pasipelnyti – prie neoficialiai gaunamų pajamų pridurti dar ir socialinės paramos naudas. Žiniasklaida aprašė ne vieną istoriją, kai aplankius šeimą, gaunančią socialinę paramą, paaiškėja, kad jos nurodytoje gyvenamojoje vietoje statomas namas ar netikėtai užkluptas sutuoktinis nurodo, kad jo antroji pusė, oficialus bedarbis, šiuo metu yra darbe. Be to, šiais laikais kaip niekad labai populiaru būti vienišam, juk tokiu atveju pašalpa didesnė, nesvarbu, jog aplinkiniai žino, kad pora gyvena kartu.
Tai, kad šalyje piktnaudžiavimas socialine parama yra įprasta praktika, parodė ir pastaruosius metus Akmenės, Radviliškio, Panevėžio, Raseinių ir Šilalės rajonų savivaldybėse taikytas socialinės paramos skirstymo eksperimentas. Čia socialinės paramos teikimas savivaldybėms buvo perduotas kaip savarankiška funkcija. Kad savivaldybės būtų labiau motyvuotos socialinę paramą skirti tik tam, kam jos reikia, socialinės pašalpos teikimui skirtų finansuoti nepanaudotų lėšų į valstybės biudžetą jos grąžinti neprivalo ir gali panaudoti viešiesiems poreikiams.
Ryšys tarp dirbančiojo į „Sodrą“ sumokamų įmokų ir vėliau jo gaunamų išmokų yra per silpnas. Socialinės, motinystės, nedarbo pašalpos turėtų tiesiogiai priklausyti nuo darbingo laikotarpio metu sumokėtų įmokų.
Naujoji tvarka leido pasireikšti ir lietuvių „kaimyniškumui“. Komisijos, kurios priima sprendimą, kam skirti paramą, sudaromos iš pačių savivaldybės gyventojų – seniūnų, seniūnaičių, bendruomenių atstovų ir savanorių. Kitaip tariant, žmonių, puikiai pažįstančių savo kaimynus ar kaimynų kaimynus ir žinančių, kam paramos reikia, o kas ja nori naudotis neteisėtai. Į komisiją įtraukiami netgi kunigai – juk atėjusiam prašyti pašalpos nesmagu meluoti kunigui.
Ir, atrodo, visos šios priemonės puikiai veikia. Šilalės r. savivaldybėje socialinės paramos gavėjų skaičius pernai sumažėjo labiausiai šalyje – beveik trečdaliu, Panevėžio r. – ketvirtadaliu, o Radviliškio, Raseinių ir Akmenės rajonuose – kiek daugiau nei penktadaliu.
Be to, už 2012-aisiais nepanaudotas socialinei paramai skirtas lėšas savivaldybės atliko daug naudingų darbų – nuo socialinių būstų tvarkymo, vaikų darželio įteigimo, priklausomybės ligomis sergančių asmenų gydymo programų finansavimo iki mokyklos aplinkos pritaikymo neįgaliems vaikams. Eksperimentui pasiteisinus nuo šių metų teisė skirstyti socialinę paramą pačioms perduodama visoms šalies savivaldybėms. Tad, reikia tikėtis, jog nauji įgaliojimai ir joms padės „išgryninti“ socialinės paramos poreikį.
Tačiau pokyčiai turėtų būti daromi ne tik perduodant socialinės paramos skirstymo įgaliojimus. Šiuo metu ryšys tarp dirbančiojo į „Sodrą“ sumokamų įmokų ir vėliau jo gaunamų išmokų yra per silpnas. Socialinės, motinystės, nedarbo pašalpos turėtų tiesiogiai priklausyti nuo darbingo laikotarpio metu sumokėtų įmokų.
Tačiau didžiausią dėmesį derėtų skirti ne bedarbių, o dirbančių šalies gyventojų gerovės kūrimui ir sąlygų gerinimui. Tik tokiu būdu klausimas, dirbti ar nedirbti, bus dažniau išsprendžiamas pirmojo varianto naudai.
Odeta Bložienė yra Swedbank Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje
