Koalicija gimė socialdemokratams po rinkimų patikėjus, kad pagaliau Lietuvoje gali susivienyti dvi kairiosios politinės jėgos ir tempiant valdžios vežimą ne į skirtingas, o vieną pusę, bus įmanoma kur kas daugiau padaryti socialinėje, regionų, švietimo srityse.
Griovimas prasidėjo tada, kai savo programą paskelbusi Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjunga ir užtikrinusi, kad kaip niekas kitas imsis žmonių socialine gerovės, atskirties mažinimo, regionų plėtros, paramos šeimoms, švietimo ir kultūros pradėjo – elgtis priešingai. Vietoj rimtų ir svarbių Lietuvai sprendimų pradėjo imituoti reformas ir sukėlė sąmyšį visuomenėje. Suprantama, kad viskam reikia patirties, tačiau skubotumas, neatsižvelgimas į ekspertų koalicijos partnerių ar net opozicijos nuomonę, diskusijos su visuomenę vengimas privedė prie didžiulio susipriešinimo.
Griovimas prasidėjo, nes kalbėjus apie viena, buvo pradėta daryti visai kas kita. Valdžios vežimas buvo pradėtas judinti visai į kitas puses nei deklaruota. Tikėta buvo, kad Vyriausybės darbotvarkėje dominuos kairioji politika, tačiau koalicijos partnerių valstiečių dėka ji sudešinėjo. Siūlymų, sprendimų ir netgi pokyčių įvyko nemažai. Bet kur dabar tie šūkiai? Kur prioritetai? Kur socialinė, regionų politika, parama šeimoms, finansavimas kultūrai ir panašūs dalykai? Ar žmonių gyvenimas pagerėjo?
Užsimota buvo lyg ir teisingai – nuo tėvų rankos žuvusio Matuko vardu buvo pavadinta pirmoji reforma. Užmanymas buvo pateiktas laiku, jis reikalingas ir palaikomas žmonių. Vaikų saugumas, parama šeimoms – ir socialinės rizikos, ir apskritai visoms, sulig Matuko žūtimi tapo aktualija ir skauduliu Lietuvos visuomenei. Deja...
Realiai buvo imtasi skambiai reformomis pavadintų pertvarkų, dėl kurių prasmės ir būdo diskutuojama ligi šiol. Ypač regionuose. Mat rajonų miestų, miestelių ir kaimų žmonės nesuprato, kaip laukdami žadėtų pokyčių, sulaukė pabranginto alaus ir urėdijų, tai yra šimtų darbo vietų naikinimo.
Visokio gyvenimo ir valdžių matę žmonės netruko prisitaikyti ir prie valdžios reformų. Negirdėti, kad būtų kas metę gerti kaimuose dėl pabranginto alkoholio. Alkoholio mėgėjai iškart rado išeitį.
Dabar rajonuose vaizdelis toks – sėda savaitgaliais šeima arba pora kaimynų į didesnį automobilį arba visą autobusiuką ir nuvažiavę į Lenkiją prisikrauna pakuotes kur kas pigesnio alaus, degtinės, limonado užgėrimui ir dešros užkandai.
Jeigu anksčiau dėl pigesnių produktų tokių pusiau krovininių automobilių srautai į Lietuvą plaukdavo iš Lenkijos, tai dabar jau sėkmingai važiuoja ir iš Latvijos, ir iš Baltarusijos. Perka ir išgeria alkoholinių gėrimų, kaip patys žmonės prisipažįsta, netgi daugiau negu anksčiau. Jie skaičiuoja, kad tiesiog apsimoka.
Tikslas buvo geras – alkoholio vartojimo sumažinimas – socialdemokratai jį palaikė, bet tokios reformos reikalauja daugiau diskusijų, turi būti orientuotos ne tik į draudimus ir branginimus, bet ir į švietimą, užimtumo programų organizavimą jaunimui, vėlgi vaikams.
Tuo tarpu dėl urėdijų reformos socialdemokratai jau netylėjo – priminė valstiečiams jų keltą prioritetą – regionų politiką. Vis dėlto socialdemokratų pasipriešinimas viešai buvo pateikiamas kaip bandymas apginti kelių urėdų socialdemokratų postus. Ne. Socialdemokratai kėlė klausimus ne dėl kelių postų, o sakė, kad kelių tūkstančių lentpjūvių ir medienos perdirbimo įmonių darbuotojai bus paaukoti ir atiduoti į stambių monopolininkų rankas.
Tuomet socialdemokratams buvo leista suprasti, kad valdžioje reikia ne bendro darbo, o tiesiog pasyvaus buvimo valdančiojoje koalicijoje. Ir bet koks nesutikimas su naujai skelbiamais siūlymais imtas viešai vertinti kaip koalicijos griovimas.
Bet, ar įsivaizduoja apie kairiąją socialinę politiką tiek daug kalbėję valstiečiai-žalieji, kad socialdemokratai nutylės palaikydami Saulių Skvernelį, siūlantį „atvirkštinius“ progresinius mokesčius, tai yra mažesnį apmokestinimą gaunantiems didesnę kaip 6 tūkstančius eurų algą? Mokesčių reformoje tai įvardijama „Sodros“ lubomis. Šiuo atveju jau ne tik partneriai socialdemokratai, bet ir žiniasklaida, apžvalgininkai, politologai pirštu bado, kad premjeras kalba kaip Lietuvos turčių asociacijos atstovas.
Tuo tarpu S.Skvernelis į taiklias politologų pastabas reaguoja vaikydamas marksizmo šmėklas: „Ta marksizmo arba socializmo dvasia, kuri po šimto metų vėl bando grįžti, nemanau, kad tai yra ta perspektyva, kurios mes norėtume.“
O kur ta kairioji perspektyva, kurią žadėjo valstiečiai, kuria patikėjo visi – ir rinkėjai, ir koalicijos partneriai?
Žadėtų pertvarkų ir prioritetinių sričių rėmimo nematyti. Valstiečių lyderiai blaškosi savo emocijose – Seimo pirmininkas vieną dieną paskelbia apie naujų mokesčių įvedimo būtinybę, premjeras tą pačią dieną tai paneigia. Socialdemokratai tikrai bando nesikišti į šią trintį ar konkurenciją.
Vis dėlto apie socialdemokratų poziciją dėl mokesčių reformos nebus tylima. Socialdemokratai ir toliau sakys, kad „Sodros“ lubos tiesiog mažina „Sodros“ pajamas, vadinasi ir galimybes mokėti didesnes pensijas ar kitas išmokas.
Socialdemokratų manymu, Vyriausybė siūlymas minimalių algų gavėjams atsisakyti 3 procentų įmokų „Sodrai“ jų mažesnės pensijos sąskaita irgi yra tam tikra prasme žmonių apgavystė. Socialdemokratai reikalaus, kad vaiko pinigai siektų 100 eurų, nes vyriausybės siūlomus 30 eurų dirbantys tėvai ir taip gaudavo per papildomą NPD. Taip pat bus siekiama, kad PVM mokesčio tarifas šildymui būtų 9 procentai.
Ir tai nėra neįveikiamos „geležinės klumpės“ – apie kurias kalba valstiečių lyderiai – o teisėti rinkėjų lūkesčiai. Koaliciją tiesiog griauna tie, kas griauna gyventojų lūkesčius.
Orinta Leiputė yra LSDP pirmininko pavaduotoja.
