Buvo metai, kai mišriai finansuojama. Tada ir atsiskaitymo būdai skyrėsi. Pagrindinis tikslas buvo: šalia jau veikiančių savivaldybių įvairių neformaliojo ugdymo įstaigų papildomai padidinti produktyvios popamokinės veiklos apimtis, įtraukiant kuo daugiau vaikų.
Ministerija informuoja, kad praėjusiais metais užimtų po pamokų vaikų buvo apie 24 proc., šiais metais buvo planuojama 35 proc. Vienam vaikui skiriama nuo 10 iki 20 eurų, tikslesnę sumą nusistato kiekviena savivaldybė. Ministerijos sumanymo tikslas – paskatinti kuo daugiau įvairių įstaigų, organizacijų, laisvųjų mokytojų parengti platesnį spektrą inovatyvių, įdomių programų, kurias galėtų pasirinkti vaikai.
Buvo tikėta, kad kūrybiški žmonės galės pasiūlyti visai kitokius užimtumo būdus ir priemones, kurie labiau atitiks šiandienos vaikų poreikius. Tokiu būdu ir savivaldybės buvo skatinamos ieškoti galimybių, kaip pasidalinti neformalųjį vaikų ugdymą su jį galinčiomis teikti nevyriausybinėmis organizacijomis ar privataus sektoriaus subjektais. Turėjo didėti ne tik pasirinkimo galimybės, bet ir mažėti finansinė našta tėvams, nes dalis mokesčio, jeigu programa akredituota, dengiama NVŠ lėšomis.
Nors informacinių technologijų, gamtos, kraštotyros, techninės kūrybos, turizmo, teatro, pilietinio ugdymo programų daugėja, bet palyginti su dominuojančiomis sporto, muzikos programomis, jų vis dar stinga. Didesniuose miestuose pasiūla didesnė, mažesniuose – gerokai mažesnė.
Kur problema? Ogi norintieji gauti krepšelio lėšas yra labai skirtingi. Nuo didelių viešųjų įstaigų iki pavienių „laisvo mokytojo“ statusą turinčių kūrybiškų būrelių vadovų. Minėtos krepšelio lėšos, vidutiniškai 15 eurų, skiriamos veiklai, atlyginimams, mokesčiams, tačiau administravimo našta neįskaičiuota.
Neformalaus švietimo krepšelio gavėjai susiduria ir su mokslo metų mėnesių skaičiavimo metodika ir mokėjimų netolygumais, taip pat biurokratinė našta atbaido žmones nuo pačių geriausių sumanymų.
Pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministerijos neveiklumo ar vėlavimo pasekmė – trumpesni mokslo metai, dirbantiems su NVŠ. Susiformavo „tuščias“ sausio mėnuo ir vaikams nepasakysi – neikit, o vadovams – nedirbkit.
Savivaldybės 2016 m. pradžioje su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru pasirašė Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis dėl „Neformaliojo vaikų švietimo paslaugų plėtros“ projekto įgyvendinimo. Vėliau, t.y. 2018 metų pradžioje, ši sutartis buvo tikslinama, t.y. pasirašytas papildomas susitarimas, kuriame rašoma, kad, jeigu partneris pateiks visus reikalingus dokumentus finansavimui pagrįsti, parama pagal mokėjimų prašymus bus pateikta.
Beje, finansavimo pagrindas yra mokinių skaičius, fiksuotas Mokinių registre paskutinę kiekvieno mėnesio darbo dieną. Savivaldybės savo ruožtu pasirašė sutartis su akredituotais neformalaus švietimo krepšelių gavėjais. Šiais metais nuo gegužės iki rugsėjo strigo mokėjimai už 2018 m., nes buvo tikrinami 2016 m. Atsiskaityta už gegužės mėnesį tik rugsėjį.
Dabar neapmokama už rugsėjį ir spalį, o ir lapkritis į pabaigą. Na , o spalio 6 d. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro rašte visoms savivaldybėms rašoma, kad lėšos vėluos dėl didelės darbų apimties užsitęsusių Projekto mokėjimo prašymų tikrinimo procedūrų, t.y. Europos socialinio fondo agentūra, vadovaudamasi LR valstybės kontrolės išvada, tvirtindama projekto mokėjimo prašymus, privalo patikrinti sutartis tarp neformaliojo vaikų švietimo teikėjų ir vaikų/tėvų.
Situacija kartojasi, nes, kaip minėjau, nuo gegužės mėn. buvo pristabdytas finansavimas, nors vaikai lankė būrelius, vadovai dirbo. Kaip žmonėms, dirbantiems šioje srityje, būti garantuotiems dėl laiku pervedamų lėšų, už kurias jie galėtų pirkti priemones, teikti kokybiškas paslaugas ir mokėti atlyginimus, dengti komunalinius mokesčius, atsiskaityti su tiekėjais. SODRA net neklausia, o „nusirašo“ lėšas ir viskas.
Nesu aš prieš patikrinimus, mokesčių mokėtojų pinigus reikia leisti labai atsakingai ir skaidriai, būtina vykdyti stebėseną, patikras, tačiau procesas, susijęs su vaikų ugdymu, neturėtų strigti. Neformalaus švietimo teikėjai programas rengia akreditacijai, suformuoja vaikų grupes, parengia programas, kuriose iškelti tikslai, bet kaip jų pasiekti, jeigu negali vykdyti veiklų? Ar patikros neturėtų būti organizuojamos taip, kad netrikdytų darbo?
Toks Švietimo ir mokslo ministerijos ir Europos socialinio fondo agentūros bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro prastai koordinuojamas darbas didina nepasitikėjimą valstybės vykdoma švietimo politika. O taip pat dėlto nukenčia vaikai, jų tėvai ir pedagogai, kurie taip pat turi savo šeimas.
Orinta Leiputė yra Lietuvos socialdemokračių moterų sąjungos pirmininkė, LSDP pirmininko pavaduotoja.