 |
Šia proga dera pasvarstyti apie gailestingumą, kuris jau du tūkstančius metų yra krikščionybės viena pagrindinių savybių, būdinga dorybė. Ir kadaise, ir dar dabar žmonės yra skirstomi į pagonis ir krikščionis pagal gailestingumo kriterijų, nes pagonys nelaikė gailestingumo girtina idėja ar dorybe.
Įdomu tai, kad savo esme bedieviška komunizmo ideologija bandė adaptuoti, eksploatavo krikščioniškojo gailestingumo idėją. Neatsitiktinai komunizmas yra laikomas krikščionybės beždžioniautoju, ir kai kurie iki šiol painioja šias dvi radikaliai skirtingas pasaulėžiūras ir tikroves, manydami, kad komunizmas arba socializmas yra pasaulietinis socialinis krikščionybės pakaitalas, pasiūlęs naują rojų žemėje, geresnio žmogaus, teisingesnio gyvenimo viziją.
Komunizmo požiūriu, tikras ir geras žmogus – tai revoliucionierius, pasižymintis gailestingumu darbininkų ir valstiečių klasei. Iš to išplaukia, kad revoliucija yra ne kas kita, kaip tikrojo gailestingumo pasireiškimas vargšų atžvilgiu, išvaduojant juos iš turčių ir išnaudotojų jungo. Bent jau taip buvo skelbiama.
Tačiau komunistinis gailestingumas yra paradoksalus, nes buvo vykdomas per klasių kovą kaip didelis negailestingumas turtuoliams, kurie neverti gailestingumo, todėl juos reikia išžudyti. Užuojauta vargšams iškelta kaip politinė ir aukščiausioji dorybė – kone krikščionybė! Bet tai, kaip viskas vyko, niekuo neprimena krikščionybės, nes kuo didesnė buvo „užuojauta“ vargšams, tuo didesnis ir žiauresnis buvo teroras, ir, o dyvai, paaiškėjo, kad komunistinis gailestingumas tapo žiauresnis už patį žiaurumą.
Viename Paryžiaus komunos atsišaukime buvo skelbiama: būkite negailestingi, būkite nežmoniški vardan gailestingumo. Buvo pasitelkiami vaizdingi palyginimai ir pavyzdžiai, kuriais pateisintas žiaurumas prieš aristokratiją: kaip kad gydytojo baisus, tačiau gailestingas peilis pašalina gangrenuojančią kūno dalį, taip iš visuomenės turi būti pašalinta socialinė gangrena.
Prancūzijos revoliucionieriams ir jų ideologiniams pasekėjams vėlesniais laikais atrodė, kad gangrenuojančia dalimi yra galvos, todėl milijonams jos nulėkė giljotinoje, sviro kartuvėse, apsipildavo kraujais peršautos į pakaušį. Pasaulis išvydo pasibaisėtiną dalyką: kuo žiauresnis buvo budelis, tuo saldžiau jis suokė apie gailestingumą.
Komunistai daug kalbėjo apie gailestingumą, jo vardan padaryti didžiausi nusikaltimai žmonijos istorijoje. Pradedant Prancūzijos revoliucija ir baigiant SSRS žlugimu žmonija patyrė baisiausią visų laikų terorą. Maža to, kaip žinoma, tiek Prancūzijos revoliucija, tiek visos kitos komunistinės revoliucijos vargšų skaičiau ne tik nesumažino, bet tik paddidino, o vienus turtuolius pakeitė kiti: anų vietą užėmė partinė nomenklatūra. Tuo metu milijonai darbininkų ir valstiečių buvo sušaudyti, įkalinti, ištremti į Sibirą.
Komunistinės valstybės struktūros ypač įnirtingai persekiojo krikščionybę ir Bažnyčią kaip savo nesutaikomą ideologinį priešą, net sugebėjo įslinkti į krikščionybę išsilaivinimo teologijos kailyje. Užtenka įsivizduoti Kristų su kardu rankoje, prie ešafoto, arba su šautuvu rankose, ir suvoksime, koks beviltiškas yra bandymas susieti komunizmą su krikščionybe.
Panašių komunistinio “gailestingumo” atmainų ir požymių sutinkame ir dabartinėje kultūroje. Feminizmo, homoseksualizmo, alkoholizmo, narkomanijos, hedonizmo, vaikų teisių reikalas yra ginamas tuo pačiu lozungu. Maždaug, pasižiūrėkite, kokios tos moterys nelaimingos, kaip vyrai jas skriaudžia, pasigailėkime jų ir sunaikinkime vyriškumą, vyriją, padarykime moterį tiek “laisvą”, kad nebereikėtų vyro.
Tas pats yra ir su homoseksualais: kokie jie nelaimingi, kaip niekas jų nemyli, persekioja: pasigailėkime, nediskriminuokime ir pasigailėjimo vardan sunaikinkime bet kokią priešingą homoseksualizmui nuomonę, prigimtinio lytiškumo sampratą, kad būtų visuotinai privaloma propaguoti ir praktikuoti homoseksualizmą.
Panašiai vyksta pedagogikos srityje: kokie tie tėvai ir suaugusieji niekadėjai, kaip jie spaudžia savo vaikus, iš jų daug reikalauja, pasigailėjimo vardan nekelkime jokių reikalavimų, išvaduokime juos nuo atsakomybės, nes vaikas iš prigimties yra geras, o bloga yra tik visuomenė.
Taip pat ir iš Bažnyčios reikalaujama būti šiuolaikiška, atsisakyti moralinių principų, tradicijos, visiems ploti ir viskam pritarti iš gailestingumo moderniam ir aikštingam žmogui.
Rezultatas toks pats kaip ir komunizmo atveju: moralinių vargšų, iškreiptos pedagogikos ir netvarkingo gyvenimo aukų nemažėja, bet daugėja.
Kasdienybėje eksploatuojamas naivusis gailestingumas, apsimestinis vargingumas, sužeistumas, nelaimingumas.
Šį apgaulės “meną” yra įvaldę gatvėje išmaldą renkantys alkoholikai, demonstruojantys savo žaizdas ir bėdas valkatos. Vaikai manipuliuoja savo naiviais tėvais, auklėtojais ir mokytojais, kurie praradę sveikos pedagogikos nuovoką, pildo mažųjų narcizų užgaidas. Gailestingumo teatrą vaidina ligoniai, darbuotojai, politikai, draugai.
Lietuvoje žmonės daugiau verkšlena, bet mažiau dirba, todėl tokia bloga padėtis. Viena aišku, naivumo negalima tapatinti su gerumu ar gailestingumu, bet kvailyste. Teko išgirsti vieno sveiko proto vyro apibendrinimą išgirdus liberalių teologų samprotavimus apie gailestingumą: “Man nepriimtinas kvailas gailestingas Dievas, kuriam visi lipa ant galvos! Koktu būna klausytis svaičiojimų apie „karamelinį“ Jėzų, tą vyrą, kuris sąmoningai ėjo į kančią už tiesą, dėl kitų gerovės, atlaikė didelius išbandymus.”
Materializmo ideologijos suklaidinti gailestingumą apribojome vien kūniška pagalba, užmiršdami, kad kur kas didesnis ir tikresnis yra dvasinis skurdas, iš kurio kyla ir materialinis. Duodant sriubos dubenėlį užmirštama, kad reikalinga dvasinė, pedagoginė pagalba, stiprinanti žmogaus mąstymą, valią ir dorybes.
Tačiau kas šiandien rūpinasi, kas pasigaili dvasinių vargšų mokyklose, prasigėrusiuose kaimuose, valdžioje ir versle? O juk dar Pirmosios komunijos metu esame mokomi gailestingumo darbų sielai: blogą darančius sudrausk, nemokančius pamokyk, abejojantiems gerai patark, nusiminusius paguosk (kitaip sakant – įkvėpk vilties), melskis už gyvus ir mirusius.
Popiežius Benediktas XVI, pradėdamas savo pontifikatą, sakė: Bažnyčios užduotis – gelbėti individualias sielas. Pasigailėti ir gelbėti sielas – ar dar suprantame šio uždavinio svarbą ir svorį? Juk Jėzus rūpinosi ne tiek pamaitinti žmones ir gydyti jų ligas, bet pamokyti, dovanoti pažinimą, atleisti nuodėmes, skatinti teisingumą ir meilę. Jis labiausiai pergyveno dėl žmogaus dvasinio ir moralinio skurdo.
Palyginime apie sūnų palaidūną Jėzus kalbėjo apie vargšą žmogų, kuris paliko šeimą, iššvaistė turimas dovanas, galimybes, laiką, savo žmogystę ir žmogiškumą, orumą ir gėrį.
Popiežius Jonas Paulius II rašė, kad gailestingumas atmerkia akis plačiai, nes mato, supranta, kenčia ir laukia. Tai santykis, kuriame atstatomas žmogiškasis orumas, atstatomas gėris, žmogystė. Dievas neduoda daugiau, nei mums reikia, todėl ir mes turime būti gailestingi kitiems tiek, kiek iš tikrųjų reikia. Negalima tuo pačiu būdu gailėtis kūdikio ir suaugusio, nebent pastarasis būtų neįgalus, kenčiantis dėl sulaužyto stuburo. Privalu išlaikyti gailestingumą, kuris nesutryptų asmeninio orumo, ir to orumo tikėtis iš kitų.
***
Oskaras Petras Volskis yra Katalikų bažnyčios kunigas.
