„Vidaus reikalų sistemos tarnybos jau atlieka tuos veiksmus, kurie tokiose situacijose yra būtini. Vyksta prevenciniai darbai ir mūsų saugumo stiprinimo priemonės pritaikytos. Esminis dalykas – žmonėms panikuoti Lietuvoje jokio pagrindo nėra. Kaip mus informavo ir Valstybės saugumo departamentas, terorizmo tikimybės lygis šalyje nėra pakitęs“, – BNS šeštadienį ryte sakė S.Skvernelis. Mūsų pareigūnas. Kaip gerai, ir kaip tapo ramu. Galima eiti ir ramiai sau miegoti, o ryt paskaitysim kitus interviu ar paklausysim žinių per LRT, ar BBC, ar dar kokią stotį.
Ar yra žinoma, kiek pas mus yra kitataučių, nepatenkintų gyvenimu šalyje, ar atvykusių su užduotimi, pavyzdžiui, žvalgybine? Ir kaip atrodo tie prevenciniai darbai, kokie tai darbai? Kokie yra tie būtinieji veiksmai, koks jų turinys? Kokie darbuotojai juos atlieka?
Ar mes galime tikėti, kad sakoma tiesa, ar tai tas pat, kaip ir anais laikais: per pontoninio tilto į Sporto rūmus tragediją, kada oficialiai buvo pranešta „tik apie keturis“ žuvusiuosius, kai tuo tarpu „Amerikos balso“ ir kitos pasaulinės radijo stotys skelbė apie šimtus ir tūkstančius žuvusiųjų Vilniuje? Taigi, kas yra kitaip?
Ar yra žinoma, kiek pas mus yra kitataučių, nepatenkintų gyvenimu šalyje, ar atvykusių su užduotimi, pavyzdžiui, žvalgybine?
Aš manau, kad pavojus labai realus, nes nevyniokime į vatą – vyksta karas, taigi nežinia, kada ir kaip, kas gali smogti. Kaip sužinojome: gerame restorane, meno renginyje, futbolo rungtynių metu.
Kultūringos vietos tapo „to“, „vakarykščio“ fronto vietomis. Ar nereikėtų pripažinti, kad „teroristai“ protingi, gerai apmokyti, labai gerai pasiruošę? Beje, nepamirškime, kad apmokymo bazės – ne viena jų yra Europoje. Taip pat nepamirškime, kad išdavikų irgi daug: šeimos nariai, draugai vieni kitus išduoda, tad ko norėti iš kariaujančių.
Rugsėjo vienuoliktosios operaciją vykdžiusieji savo „bendrų“ tarpe turėjo ir gydytojų, labai gerai atrodančių ir keliančių pasitikėjimą, bei turinčių geras darbo vietas Jungtinėje Karalystėje. Ar pasimokyta iš Rugsėjo 11-osios klaidų?
Kaip teko girdėti viename Kultūrinės psichiatrijos kongrese – teroras įvyko ir dėl įžeistų tautinių, religinių ambicijų, neatsargių komentarų apie kitų Dievą. Musulmonams džihadas yra šventasis karas, jie gali gyvybę atiduoti vardan savojo Dievo. Tai vertėtų pripažinti ir parodyti pagarbą, jei priėmėme į savo tarpą, į Europą, į Europos Sąjungos ribose esančias valstybes...
Kol nemokame gerbti savęs ir kitų, tol teroro pavojus yra labai didžiulis. Tokių jausmų deficitas yra minkštoji vieta, kurią bet kuris priešas mato ir gali naudoti, kaip panorėjęs.
Mes, išsikovoję Laisvę, padedant Marijos žemės įvaizdžiui, labai greitai nuo Motinos Marijos nusisukom, bažnyčią dabar niekiname labiau, negu ji buvo niekinama sovietmečiu. Dabar bažnyčia reikalinga tik vestuvinių nuotraukų fonui. Gyvename be Dievo. Teroristai gi, į savąją bažnyčią (mečetę) įeidami turi nusiauti batus. Tame tarpe – ir lankytojai turistai.
Kol nemokame gerbti savęs ir kitų, tol teroro pavojus yra labai didžiulis. Tokių jausmų deficitas yra minkštoji vieta, kurią bet kuris priešas mato ir gali naudoti, kaip panorėjęs.
Todėl būti budriems, susitelkti tikrai verta. O iš atsakingų pareigūnų konkrečios informacijos irgi norisi žinoti, o ne vien raminimo, kad jokio pavojaus nėra. Jis yra. Ir vien trimis prancūziškomis spalvomis nuspalvinti mūsų Trys balti Kryžiai ar susikabinimas už rankučių jo nesumažins...
Turiu kolegą, bičiulį psichiatrą, musulmoną Rašidą, kuris jau daug metų gyvena Paryžiuje, dėsto Kultūrinės psichiatrijos discipliną studentams medikams. Jis visada pasisako per visus kultūrines psichiatrijos kongresus ir kalba tai, ką čia išsakiau.
Ir ne tik dabar man parašė, bet daug metų kalba, kad pavojus didžiulis, realus, kadangi žmonės nebemyli vienas kito, nebegerbia, gero vienas kitam nelinki. Todėl destruktyvios jėgos turi visas sąlygas reikštis.
Šiandien Paryžiuje, rytoj – bet kur kitur, kur tik stokojama žmogiškumo ir meilės artimui. Ar tai nėra pakankamai rimta prielaida terorizmo lygiui ir pas mus pasklisti?‘ Ar tai nėra rizika? Ar tai nėra tik iliuzinė ramybė? Ar tikrai esame saugūs, ar tik prancūziškų emocijų apsvaiginti?
Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto profesorė, TS-LKD Antakalnio skyriaus narė
