Tai – Lietuvos banko duomenys. Ką daro smulkusis verslas? Ieško galimybių pasiskolinti artimoje aplinkoje arba ieško alternatyvių finansavimo šaltinių.
Ekonominis sunkmetis ir tradicinėmis laikomų kreditavimo priemonių prieinamumas lėmė finansinių paslaugų inovacijas ir alternatyvias finansavimo paslaugas. Tiek smulkaus ir vidutinio verslo, tiek ir vartotojų segmentuose atsiranda įvairių privačiomis lėšomis finansuojamų fondų, mikrofinansavimo įstaigų, smulkiųjų vartojimo kreditų teikėjų, Lietuvoje pradeda rodytis ir bendruomeninio finansavimo (crowd-sourcing, crowd-funding) iniciatyvos, jaučiamas ir užsienio finansų įstaigų susidomėjimas Lietuva, kaip viena iš sparčiausiai Europos Sąjungoje augančių kreditavimo rinkų.
Alternatyvių finansavimo priemonių nuolatos daugėja ir ši sritis sparčiai keičiasi visame pasaulyje, vis daugiau kreditavimo paslaugų yra perkeliama į internetą.
Alternatyvių finansavimo priemonių nuolatos daugėja ir ši sritis sparčiai keičiasi visame pasaulyje, vis daugiau kreditavimo paslaugų yra perkeliama į internetą.
Tai atskleidžia paties kredito prieinamumo svarbą. Dėl fakto, kad kredito prieinamumas, ypač smulkiam verslui, teigiamai veikia ekonomiką, iš esmės nebediskutuojama nei moksle, nei reguliavimo praktikoje. 2006 metais Nobelio taikos premija Muhammadui Yunusui skirta būtent už mikrofinansavimo sprendimus ir jų praktinį pritaikymą.
Dėl vartotojų kreditavimo diskusijų kyla, galbūt, daugiau, bet ir čia pripažįstama, kad skolinimasis yra tapęs normalia vartotojų elgsena – būsto paskolos, lizingas, vartojimo kreditai yra tapę neatsiejama kiekvieno namų ūkio finansų dalimi ir to svarba – nepaneigiama.
Visa alternatyvių kreditavimo šaltinių kritika viešojoje erdvėje Lietuvoje skirta didžiąja dalimi kredito kainai. Savo ruožtu teisinis reguliavimas irgi turėtų atitikti šių dienų realijas. Iš tiesų alternatyvios finansavimo priemonės yra brangesnės už tradicines, kurios smulkiajam verslui ar vartotojui, gaunančiam mažas ir vidutines pajamas, yra paprasčiausiai neprieinamos.
Paieškos, kaip sumažinti kredito kainą yra sveikintinas reiškinys. Tą reikia daryti nuolat, tačiau reguliavimas turi būti atsakingas ir remtis ne emocinėmis prielaidomis, o visų pirma smulkaus ir vidutinio verslo, vartotojų poreikių, prieinamų alternatyvų analize.
Kainos mažinimo rezervų turi būti ieškoma pirmiausiai sudaromų sandorių sąnaudose, o taip pat laisvos ir sąžiningos konkurencijos trūkumuose. Situacija, kuomet visos finansų įstaigos privalo formuoti atidėjinius rizikingiems aktyvams, tačiau vienos gali šiuos atidėjinius įtraukti į sąnaudas, o kitos – ne, pagrįstai kelia abejonių, ar tai atitinka sąžiningos konkurencijos esmę.
Apklausos rodo, kad 15 proc. vartojimo kreditų vartotojų skolinasi verslui, nors turėtų rinktis specializuotas smulkiajam ir vidutiniam verslui sprendimus siūlančias finansų įstaigas. Tikėtina, kad tokių į smulkųjį ir vidutinį verslą orientuotų įstaigų nėra būtent dėl diskriminuojančios įstatyminės bazės, kuri iš esmės nėra pritaikyta inovatyviems kreditavimo sprendimams.
Lietuvoje kreditavimo plėtra yra labai ryški, tačiau reguliavimo bazė, ypač kalbant apie pelno mokesčius, atidėjinių formavimą ir jų įtraukimą į sąnaudas, yra bene griežčiausia Europoje. Tokiu būdu ne tik mažėja kredito prieinamumas, tačiau Lietuva netenka investicijų, nekuriamos darbo vietos, nesurenkami kiti – finansų įstaigų veiklos generuojami mokesčiai.
Paulius Astromskis yra Kreditavimo santykių tyrimų instituto ekspertas
