Viename svarbiausių šiais metais Jerevane vykusių renginių – Europos aukštojo mokslo erdvės ministrų susitikime – priimtas Jerevano komunikatas, kuriame vienu svarbiausių prioritetu laikomas į studentą orientuotas mokymasis.
Šiame dokumente taip pat akcentuojama socialinės dimensijos, aukštojo mokslo lankstumo bei prieinamumo klausimai. Lietuvoje ryškesni pokyčiai bent vienoje iš sričių nejaučiami, nenuostabu, nei šiemet Jerevane, nei 2012 m. Bukarešte vykusiame aukštojo mokslo ministrų susitikime Lietuvos ministrai neatstovavo, tad į dokumento rengimą įsitraukti „galimybės neturėjo“.
Šiai dienai susiduriame su sunkiai paaiškinamu kognityviniu disonansu, kai didžioji dalis Europos žengia sunkius žingsnius pokyčių švietimo sistemoje linkme, priima nepopuliarius sprendimus ir vis daugiau dėmesio skiria studentų nuomonei, Lietuvoje tik kalbama apie mūsų lygiavimąsi į Europą, tačiau nuostata „sprendimai dėl studentų be studentų“ vis dar gaji netgi aukščiausius postus užimančių valstybės tarnautojų galvose.
Vienas liberalios demokratijos bruožų yra diskusija, kurioje turėtų gimti tiesa. Gaila, tačiau diskusija apie „tiesą“ aukštojo mokslo sistemoje iš esmės nevyksta.
Ką jau kalbėti apie visuomenę, kurioje bet koks studentų priekaištas švietimo sistemai pasitinkamas neigiamomis reakcijomis ir užgaulaus pobūdžio komentarais, kaip argumentus pasitelkiant kaltinimus perdėtu lepumu, o jaunas amžius akcentuojamas kaip įrodymas neišprusimo ir menko sistemos supratimo, ką jau kalbėti apie tautinį folklorą „mano laikais taip nebuvo“. Žinoma, kad nebuvo. Gyvenote kitais laikais, su kita aukštojo mokslo sistema, kitokiu požiūriu į studentą, dėstytoją ir į patį aukštąjį mokslą. Laikai keičiasi, tačiau papročiai, atrodo, išlieka tie patys.
Vienas liberalios demokratijos bruožų yra diskusija, kurioje turėtų gimti tiesa. Gaila, tačiau diskusija apie „tiesą“ aukštojo mokslo sistemoje iš esmės nevyksta.
Vienoje rankoje turime moksleivį ar studentą, parašiusį viešą laišką ministrei, tuomet skubama organizuoti susitikimus, kuriuose deja, daugiau norima kalbėti apie gyvenimą, ne švietimą, kitoje – 2012 m. pradėtą „tobulinti“ Mokslo ir studijų įstatymą, kuris šiandien yra tarsi beglobis vaikas, kurio išsižadėjo Švietimo ir mokslo ministerija, atsakomybės naštą perduodama Seimui, kuris turi sutvarkyti visas įstatymo spragas.
Ir gaila, tačiau iniciatyvos organizuoti susitikimą, be jokios abejonės, su fotografu, netrūksta, tačiau kai aukštasis mokslas murkdosi nekontroliuojamame procese, iniciatyva ir noras diskutuoti dingsta, įsijungia buldozeris. Sunku įsivaizduoti, kaip 141 žmogus ieškos „tiesos“ itin kompleksuotoje aukštojo mokslo sistemoje ir liūdna, kai šios paieškos nutraukiamos paprastu už, prieš ar susilaikyti balsavimu, kurio rezultatas yra tik šiaip sau.
Akivaizdu, kad studentai neturi išteklių vesti dialogą apie aukštojo mokslo sistemą, tačiau verta pastebėti, kad didžiausia aukštojo mokslo yda nėra „blogi“ studentai ar prasta studijų kokybė, didžiausia Lietuvos aukštojo mokslo sistemos (jei apskritai apie situaciją aukštajame moksle galime kalbėti kaip apie sistemą) problema yra impotencija.
Lietuvos aukštajam mokslui aiškiai trūksta lyderystės ir atsakomybės, abiturientai bėga iš Lietuvos ne dėl prastos studijų kokybės, o ieškodami stabilumo, ieškodami sistemos, kuria gali pasitikėti, studentai bėga nuo nežinomybės, kad su nauja valdžia keisis ir jų sąlygos aukštosiose mokyklose.
Šiandien, visų Lietuvos studentų ir busimų abiturientų vardu kreipiuosi: Gerb. Prezidente, Seimo pirmininke, ministre pirmininke, politinių partijų lyderiai, aukštojo mokslo smėlio pilis griūna, imkitės lyderystės aukštajame moksle. Ne dėl balsų vienmandatėje apygardoje, ne dėl politinių dividendų, ne dėl reitingų balsų, bet vardan tos Lietuvos aukštojo mokslo.
Paulius Baltokas yra Lietuvos studentų sąjungos prezidentas
