Vis dėlto reikia pripažinti, kad nors poreikį restruktūrizuoti aukštųjų mokyklų tinklą jaučia bene visos suinteresuotos šalys, drąsos priimti ryžtingus sprendimus stingama.
Ši stagnacija nieko gero nežada: jei greitai, kalbu apie dviejų-penkių metų laikotarpį, nesiimsime veiksmų, galimai atsidursime situacijoje, kai pristigusios studentų ir jų atnešamų pinigų užsidarys dalis aukštųjų mokyklų. Šimtai ar tūkstančiai studentų liks be vietos, o mes ir toliau kalbėsime apie sprendimus, kuriuos priimti reikėjo prieš eilę metų, tačiau dėl aukštojo mokslo srityje įsisenėjusio konformizmo, politiškai netinkamo laiko priimti ryžtingus sprendimus ar elementaraus abejingumo ir nepateisinamo neveiklumo tie sprendimai priimti, kaip dažnai pas mus pasitaiko, nebuvo.
Kodėl aukštųjų mokyklų jungimasis nėra strateginis valstybės žingsnis, o kelių universitetų individuali iniciatyva?
Universitetų ir kolegijų jungimosi būtinybė suprantama bet kuriam suvokiančiam patį elementariausią pasiūlos ir paklausos dėsnį. Vis dėlto kyla klausimas kodėl aukštųjų mokyklų jungimasis nėra strateginis valstybės žingsnis, o kelių universitetų individuali iniciatyva?
Iš politikų ir ministerijų atstovų girdime: „reikia sudaryti teisines prielaidas pertvarkyti mokslo ir studijų institucijų tinklą“.
Turbūt neverta net minėti, kad tokios prielaidos turėjo būti sudarytos jau prieš kelis metus, tačiau nežinia dėl kokių priežasčių ir suvokiant, kad valstybės įsteigti universitetai veikia neefektyviai, švaisto lėšas ir nesukuria norimo rezultato, pasirinktas kitas kelias – laukti kol universitetai ir kolegijos pačios nukraujuos, kaip jau nutiko su Žemaitijos kolegija, ir nebereiks priimti „sunkių sprendimų“, taip skaudžiai atsispindinčių populiarumo reitingų lentelėse. Ir taip paprastai, vardan išlikusio, svarbu, ne prarasto „Vilmorus“ balo, aukojama Lietuvos aukštojo mokslo, studentų ir visos valstybės ateitis.
Pripažinkime, Lietuvos aukštasis mokslas nėra mūsų valstybės pasididžiavimas. Kur tik pažvelgsi – į mokytojų ar dėstytojų kompetencijas, abiturientų pasirengimą studijuoti, pačių aukštųjų mokyklų intelektinį produktą – studijų kokybę: visur lenda didesnės ar mažesnės bėdos.
„Nepriimkime jų ir kokybė pagėrės“, – sako valdininkai. Ne, teigiu atvirai, tokiu būdu studijų kokybė nepagerės, tiesiog studijuos gabesni ir reikės įdėti mažiau darbo siekiant rezultatų.
Didžiam bendruomenės džiaugsmui, atrodo, kad panacėją pastarosios problemos sprendimui pavyko rasti – pakelti kartelę stojant į aukštąją mokyklą. Vis dėlto logikos čia mažai.
Prastai egzaminus išlaikęs jaunuolis, dar net nepradėjęs studijuoti aukštojoje mokykloje laikomas prastos studijų kokybės priežastimi.
„Nepriimkime jų ir kokybė pagėrės“, – sako valdininkai. Ne, teigiu atvirai, tokiu būdu studijų kokybė nepagerės, tiesiog studijuos gabesni ir reikės įdėti mažiau darbo siekiant rezultatų.
Nežinau nei vieno kito būdo kaip pamatuoti kokybę, jei ne vertinant galutinį rezultatą. Todėl visų pirma visuomenė turi kelti tikslus aukštosioms mokyklos kokybiškai paruošti studentus, tuomet aukštosios mokyklos tvarkys savo studijų procesą, o kartu ir stengsis atsirinkti tuos studentus, kurie turės gebėjimų studijuoti aukštojoje mokykloje ir pasiekti keliamus tikslus.
Nereikės ir technokratiškai nustatytos kartelės, patekimui į aukštąsias mokyklas, studentus jos atsirinkinės kiek įmanoma individualizuotai, tam, kad pasiektų joms keliamus reikalavimus. O šiuo metu susidaro įspūdis, jog didinant kartelę siekiama ne studijų kokybę kelti, o dar labiau sumažinti studentų kiekį, kad aukštosioms mokykloms neužtektų pinigų veiklai vykdyti ir jos užsidarytų pačios, politikams nereikėtų priimti strateginių sprendimų, tik prisiimti be vietos likusių studentų gelbėtojų roles.
Gyventojų skaičius Lietuvoje mažėja, studentų taip pat. Tačiau mūsų valstybei vis dar atrodo, jog studentas iš trečiosios šalies yra viena didžiausių grėsmių nacionaliniam šalies saugumui. Apie studentą su šeima nėra net ką kalbėti. Vizų procedūros gali užtrukti iki 3 mėnesių, pirmais studijų metais studentui ribojama galimybė dirbti, baigus studijas jį kaip įmanoma greičiau siekiama išvaryti iš Lietuvos. Sutvarkykime šiuos bereikalingus ribojimus ir galėsime sėkmingai konkuruoti rytų Europos ir artimųjų rytų aukštojo mokslo rinkoje.
Estija leisdama studentams iš trečiųjų šalių atvykti į šalį kartu su šeima ar Lenkija paleisdama 100 000 užsienio studentų programą ir kviesdama studentus iš Ukrainos studijuoti beveik nemokamai, tai daro kuo puikiausiai. Turbūt verta atkreipti dėmesį į tai, kad taip elgiasi būtent Lenkijos Vyriausybė, kuri yra stiprių dešiniųjų pažiūrų. Šiuo metu Lenkijoje studijuoja apie 30 000 studentų iš Ukrainos. Jei bent 30 procentų jų liks toliau gyventi Lenkijoje, tai prilygs Anykščių dydžio miesteliui, kuris dirbs Lenkijoje, mokės mokesčius Lenkijai ir prisidės prie šalies augimo.
Daug kalbėta apie emigracijos problemas, dar daugiau – apie aukštojo mokslo kokybės ir kaip tas problemas sukuria prasti abiturientai, įstoję į aukštąsias. Tačiau kol dar yra laiko gal reikėtų nustoti stabdyti kitataučių bangas, dėl studijų kokybės kaltinti prasčiau egzaminus išlaikiusius abiturientus, laukti kol universitetai nukraujuos vengiant politinio spaudimo ar prastos visuomenės nuomonės. Nustokime riboti bet kokį laisvesnį kitataučių judėjimą Lietuvoje ir jiems baigus studijas tučtuojau juos išvaryti, o paskui burbėti, kad Lietuvoje trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.
Lietuvos aukštajam mokslui artimiausiu metu reikia drąsių, greitų ir kryptingų sprendimų. Imkimės veiksmų prieš neefektyviai lėšas naudojančias aukštojo mokslo institucijas, reikalaukime iš aukštųjų mokyklų studijų kokybės vertindami jų absolventų įgytas kompetencijas, o ne priimamus abiturientus. Įsileiskime, net neįsileiskime, o kvieskime į mūsų aukštąsias mokyklas studentus iš užsienio ir sudarykime jiems sąlygas studijuoti bei galimybes po studijų likti Lietuvoje ir prisidėti prie Lietuvos ekonominio, technologinio ir kultūrinio vystymosi.
Paulius Baltokas yra Lietuvos studentų sąjungos prezidentas
