Viešoje erdvėje vis dažniau girdime įvairių nuomonių ir pasisakymų apie tai, kaip reikėtų ir derėtų reformuoti Lietuvos aukštojo mokslo sistemą. Naujoji reformos reforma, kaip buvo skelbta pradžioje, turėjo Lietuvos aukštąjį mokslą apsukti 180 laipsnių kampu ir vesti į šviesų rytojų.
Reikia pasidžiaugti, kad diskusijose išklausius suinteresuotas šalis kol kas matome pakeitimus, kurie tobulina esamą sistemą studijų kokybės, studentų rėmimo, studijų sandaros aspektais. Išties nemenki pasiekimai, kurie gali svariai prisidėti prie aukštojo mokslo Lietuvoje gerėjimo.
Tačiau lieka vienas neišspręstas klausimas, kuris plačiai diskutuojamas tiek viešoje erdvėje, tiek Seime, tiek ministerijoje – tai studijų finansavimas.
Apžvelgus visus pasirodžiusius straipsnius ir nuomones, galima tik pasidžiaugti, kad vienokia ar kitokia forma kalbama apie studentų padėties gerinimą studijų procese. Tai yra būtina ir neatidėliotina. Tačiau norisi apžvelgti galimus tos padėties gerinimo scenarijus.
Pati finansavimo sistema iš savęs negali būti nei „gėris“, nei „blogis“, turime žiūrėti, kokias galimybes studentams, aukštajai mokyklai ir valstybei ji atveria ar kokius sunkumus sukelia. Tik didinant galimybes galime pasiekti norimo rezultato – studentų padėties gerėjimo.
Trys galimi studijų finansavimo scenarijai
1. Palikti taip kaip yra dabar ir pagerinti paskolų gavimo sąlygas;
2. Nemokamas mokslas visiems, neturintiems akademinių skolų, mažinant studentų priėmimą 25 proc;
3. Visi moka fiksuota studijų įmoką.
Galimybė laisvai pasirinkti dominančią programą su valstybės finansavimu išties pateisino studentų lūkesčius.
Sistemos pokyčiai po 2008 metų atvėrė galimybę studentams rinktis norimą specialybę nepriklausomai nuo aukštosios mokyklos, kurioje ji yra dėstoma. Kitaip tariant, geriausias studentas buvo laisvas rinktis tą aukštąją mokyklą, kurią norėjo, o ne tą, kurioje buvo numatytos valstybės finansuojamos vietos ruošti vienus ar kitus specialistus. MOSTA atliktas tyrimas „Tendencijos aukštajame moksle: suinteresuotų šalių požiūriai“ atskleidė, kad apie 60 proc. moksleivių studijų programą renkasi pagal juos dominančius mokymosi dalykus. Apie 70 proc. teigė, jog renkantis studijų programą jiems aktualiausias dalykas yra galimybė studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje. Tad galimybė laisvai pasirinkti dominančią programą su valstybės finansavimu išties pateisino studentų lūkesčius.
Kas tas nemokamas mokslas ir su kuo jis „valgomas“?
Šiuo metu yra dvi alternatyvos: nemokamas mokslas visiems ir nemokamas mokslas neturintiems akademinių skolų, mažinant studentų priėmimą 25 proc. Reikėtų pabrėžti, jog trečiasis variantas, kai visi moka vienodą studijų įmoką, prieštarauja tiek Konstitucijai, kuri garantuoja nemokamą aukštąjį mokslą, tiek Konstitucinio teismo išaiškinimams, kuriuose aiškiai pasakyta, kad gerai besimokančiam studentui negali būti užkraunama jokia finansinė našta. Tad norėtųsi plačiau pakalbėti apie antrąjį variantą, mat jis labiau tikėtinas valstybės finansų politikos atžvilgiu.
Be jokios abejonės, pagrindinis šios sistemos privalumas yra sumažėjusi finansinė našta studentui. Tačiau taip pat turime matyti ir galimus neigiamus sistemos padarinius. Priėmimą vykdant tiek sritimis, tiek skaičiuojant galimas studentų kvotas kiekvienai aukštajai mokyklai, neišvengiamai susidursime su situacija, kai geras studentas ten, kur didelis konkursas, negalės studijuoti savo norimos programos. Paprasčiausiai nebus skirta pakankamai pinigų. Vadinasi, pasirinkimo galimybė mažėja.
Studentas bus priverstas rinktis mažiau konkurencingą programą tam, kad gautų valstybės finansavimą ir galėtų mokytis Lietuvoje.
Kadangi šioje sistemoje neliktų mokančių savo lėšomis, studentas bus priverstas rinktis mažiau konkurencingą programą tam, kad gautų valstybės finansavimą ir galėtų mokytis Lietuvoje. Kol kas nėra jokių garantijų ar socialinių programų tokiam studentui likti vienerius metus Lietuvoje ir siekti perlaikyti egzaminus, kad galėtų įstoti į geidžiamą specialybę, tad tiesiausias kelias – studijos užsienyje arba neaiškūs metai pertraukos nuo mokslų Lietuvoje, bandant laimę kitais metais.
Taip pat šie modeliai nesprendžia nepopuliarių, tačiau valstybei reikalingų programų problemos. Dažniausiai tokias programas renkasi studentai, turintys itin mažus balus. Viena šalis nesuinteresuota uoliai studijuoti, kita savo ruožtu nesuinteresuota šalinti studentų už prastus akademinius rezultatus, nes prarastų finansavimą. Tad būtina kalbėti ne apie tokių specialybių finansavimą, o apie socialinio ir akademinio kapitalo jose didinimą, tokias programas leidžiant vykdyti aukštosioms mokykloms, galinčioms užtikrinti galimybę dalį studijų praleisti užsienyje, vizituojančius dėstytojus, bendrabučius, praktikas valstybinėse institucijose ir kitas galimybes, skatinančias pačius gabiausius ir geriausius moksleivius rinktis šias specialybes.
Siekiant studento gerovės būtini kompromisai
Kalbėdami apie galimybes gerinti sąlygas studentams turėtume atsisakyti politinių pažiūrų, stengdamiesi vienus pliusus ir minusus sukeisti vietomis su kitais, privalome siekti visų galimų sistemų gerųjų bruožų sujungimo. Tam reikia aiškaus politinio sutarimo.
Kitu atveju galime prieiti prie situacijos, kai keturios didžiosios partijos rotacijos būdu, kas metus, keis stojimo ir finansavimo tvarkas, o moksleiviui teliks pasirinkti, kuriais metais jam tvarka yra palankiausia.
Skatintinas studentų finansinės naštos mažinimas su išliekančia galimybe pasirinkti studijas, kurias norisi studijuoti. Vis dėlto, nereikėtų stengtis apsaugoti studento nuo išlaidų, neleidžiant jam studijuoti jo norimos studijų programos ar krypties. Dėl to būtina peržiūrėti studentų pasiskirstymą tarp universitetų, kolegijų ir profesinių mokyklų. Taip pat reikėtų visiems studentams mažinanti finansinę naštą proporcingai vienodai arba garantuojant nemokamą aukštąjį mokslą, atsižvelgiant į numatomą studentų mažėjimą dėl demografinės duobės.
Vis dėlto geram studentui galimybė studijuoti geidžiamą specialybę Lietuvoje turi būti suteikta, nepaisant valstybės lėšų stygiaus ar reikalingų specialistų kvotų skaičiavimo.
Paulius Baltokas yra Lietuvos studentų sąjungos prezidentas
