Atrodo, kad tarptautiškumo svarbą suprato ir pavienės Lietuvos aukštosios mokyklos, pasirengusios konsoliduoti ir restruktūrizuoti mokslo ir studijų bazes siekdamos ne tik aukštesnės studijų kokybės, bet ir tarptautiniu mastu konkurencingo mokslo ir inovacijų kūrimo.
Gaila pripažinti, kad pavienėms aukštosioms mokykloms bandant tapti regione lyderiaujančiomis, užsienio studentus pritraukiančiomis ir jiems perspektyvias studijas galinčiomis pasiūlyti švietimo oazėmis, pačios valstybės politika šiuo požiūriu juda per lėtai ar apskritai stovi vietoje.
Štai praėjusią savaitę viešojoje erdvėje pasirodęs vienas labiausiai pasaulyje vertinamų universitetų reitingų „QS World University Rankings 2016–2017“ atskleidė, jog į geriausių universitetų 500-uką pateko ir viena Lietuvos aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas.
Pastangos pagerinti sąlygas Lietuvoje studijuojantiems užsieniečiams itin fragmentuotos ir nesistemingos. Ypač kai jas palyginame, tarkime, su kaimyninės Lenkijos tarptautiškumo strategija.
Džiaugtis yra kuo – į geriausių pasaulio universitetų penkišimtuką nė vienas Lietuvos universitetas nebuvo patekęs. Šioje vietoje reikia pastebėti ir tai, jog minėtas reitingas vertina ne tik atskirų aukštųjų mokyklų, bet ir apskritai valstybių patrauklumą užsienio studentams.
Deja, bet čia pasidžiaugti nelabai turime kuo. Net Rumunija, kurią dažniausiai savo patrauklumu studijoms, žvelgiant iš socialinio aspekto, lenkdavome, ėmėsi aktyvios užsienio studentų pritraukimo politikos: atvykstantiems studijuoti ne Europos Sąjungos valstybių piliečiams pasiūlyta studijų stipendija skirta gyvenamosios vietos, studijų mokesčio bei einamosioms išlaidoms padengti.
Kaimyninė Estija studentams iš užsienio siūlo net keturias stipendijų rūšis: norintiems studijuoti estų kalbą ar kultūrą, studentams iš Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos, Moldovos, Baltarusijos, Azerbaidžano ar Afganistano, dvi stipendijas ketinantiems studijuoti informacines technologijas Estijoje. Panašias galimybes studentams iš užsienio siūlo daugelis mūsų kaimyninių valstybių, taip bandydamos sudaryti bent dalinę konkurenciją jau eilę metų studentus iš Balkanų bei Rytų Europos regionų pritraukiančioms Jungtinės Karalystės bei Vokietijos aukštosioms mokykloms.
Reikia pastebėti, kad Lietuva taip pat žengė kelis žingsnius siekdama būti patrauklesne tarptautiniu mastu: studentams iš trečiųjų šalių leidžiama dirbti nuo pirmo kurso (anksčiau tokia galimybė buvo tik studentams nuo antro kurso), o baigus studijas ir norint likti Lietuvoje nereikalaujama darbo patirties, kaip buvo iki šiol.
Vis dėlto šios pastangos pagerinti sąlygas Lietuvoje studijuojantiems užsieniečiams itin fragmentuotos ir nesistemingos. Ypač kai jas palyginame, tarkime, su kaimyninės Lenkijos tarptautiškumo strategija, kurioje numatoma iki 2020 m. padvigubinti užsienio studentų skaičių, sudaryti specialias sąlygas studentams iš Ukrainos, pritraukti užsienio dėstytojus, kurti jungtines doktorantūros programas ir kt.
Programos įgyvendinimui numatyta 57,7 mln. eurų. Strateginio požiūrio į šį klausimą rezultatyvumas neabejotinas: per penkis metus ukrainiečių studijuojančių Lenkijoje skaičius išaugo beveik penkis kartus, bendras užsieniečių studijuojančių Lenkijoje skaičius padidėjo dvigubai.
Šioje vietoje tik norisi pastebėti ir pasidžiaugti universitetais investuojančiais savo lėšas ir išteklius į tarptautiniu mastu konkurencingų studijų programų kūrimą, sąlygų užsieniečiams atvykti ir studijuoti Lietuvoje sudarymą. Vis dėlto reikia pasakyti ir tai, kad realių nacionalinių sprendimų siekiant nors kiek pagelbėti demografinės duobės ir emigracijos kamuojamam aukštojo mokslo sektoriui ir lygiagrečiai siekiant didesnio mūsų mokslo ir inovacijų pripažinimo tarptautinėje erdvėje nėra.
Galbūt vienas iš kelių didinti Lietuvos aukštojo mokslo konkurencingumą tarptautinėje erdvėje galėtų būti pasinaudojimas jau pradėjusia vykti aukštųjų mokyklų tinklo konsolidacija, pagrindiniu jos tikslu iškeliant aukštojo mokslo kokybės gerinimą ir didesnį tarptautiškumą.
Priėmę tokį sprendimą aiškiai suvoktume aukštųjų mokyklų konsolidacijos prasmę, įgalindami aukštųjų mokyklų vadovus, administracijas ir aukštojo mokslo politikos formuotojus žvelgti vieną kryptimi, ieškant galimybių Lietuvos aukštajam mokslui grąžinti prarastą vertę.
Paulius Baltokas yra Lietuvos studentų sąjungos prezidentas
