„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Paulius Godvadas: Atsparios visuomenės samprata ir sąsajos su Č.Milošo kūriniu „Pavergtas protas“

Šį tekstą netikėtai įkvėpė Česlovo Milošo knyga „Pavergtas protas“. Ją skaitant ryškėjo paralelės tarp Č.Milošo aprašomų proto pavergimo būdų bei įvairių „spąstų“, kurie tam išnaudojami, ir mano paties domėjimosi bendruomenėmis bei bendruomeniniu veikimu. Regis (ne, nesivaidena), kad bendruomeninis veikimas yra labai atsparus - ir todėl pavojingas - norintiems pavergti ir manipuliuoti protais. Spręsti jums.
Paulius Godvadas
Paulius Godvadas / Asmeninio archyvo nuotr.

Visi totalitarinės visuomenės nariai, perskaitę Č.Milošo knygą, ras tikslią instrukciją, kur yra tokių visuomenių silpnoji grandis, plyšiai, kuriuos gilinant galima suardyti visą sistemą. Kad ir kokio stiprumo darinys su prievartos apraiškomis ar profesionalaus melo lygio visuomenės bebūtų – jos pačios susinaikins (sunaikins pačios save). Istorijoje nėra nė vieno atvejo, kad prievartinė sistema būtų išlikusi. Č.Milošas kruopščiai aprašo totalitarizmo sistemos naudojamus mechanizmus, todėl siekiant atsparios visuomenės, būtina juos giliai suprasti.

Vienas iš mums gerai pažįstamų totalitarinės visuomenės pavyzdžių, apie kurį kalbėjo Č.Milošas, – tai sovietinė sistema, kuri rėmėsi poliarizacija, supriešinimu, absoliutinimu.

Poliarizacija. Supriešinimas. Absoliutinimas

Visi aplink save turi turėti daug priešų, ir kuo daugiau, tuo geriau. Menami aplink esantys priešai ardo bendruomenę ir palengvina manipuliaciją žmonėmis. Dirbdamas su bendruomenėmis, supratau, kad vienas iš dalykų, kuris sovietmečiu gyvenusios kartos sąmonėje yra sunaikintas – gebėjimas kitokiame, nei aš pats, žmoguje matyti ne tik priešą. Tai nėra atsitiktinumas, kad taip įvyko – tarybiniais laikais mes susipykome. Supriešinimas buvo sistemingai diegiamas, nes kai pykstiesi, tave lengva valdyti, apgauti, tau meluoti ir gąsdinti. Bet ši strategija turi savo atvirkštinę pusę, kurios planuotojai nenumatė. Kai prievarta siekiama žmonių poliarizavimo, supriešinimo, jų grupės (ir bendruomenės) imamos matyti labai iškreiptai, suprimityvintai, suabsoliutintai. Teigiama, kad visuomenę sudaro dvi klasės – nuskriaustieji ir jų skriaudėjai – buožės. Mėginama supriešinti ir visuomenės kartas: jaunąją, kuri ateina valdyti pasaulio, su vyresniąja, kuri tariamai jau nieko nesupranta ir jos atstovams reikia tyliai pasitraukti.

Menami aplink esantys priešai ardo bendruomenę ir palengvina manipuliaciją žmonėmis.

Žmones galima supriešinti dėl turto, tikėjimo ir dėl ko tik nori. Tarybinė sistema juos supriešino veikdama į tris jautriausias sritis: tikėjimą, turtą ir šeimą, t.y. nukirto tris pagrindines šaknis ir susikūrė erdvę manipuliacijoms. Nepaisant to, kad toks visuomenės įsivaizdavimas yra dirbtinas ir primityvus, jis sukuria spąstus, į kuriuos žmonės, gyvenantys tokioje sistemoje, turi labai didelę pagundą patekti. Svarbu juos įsivardyti:

Aiškumo ir nuoseklumo spąstai

Mes linkę manyti, kad visi reiškiniai, su kuriais susiduriame visuomenėje , turi būti paaiškinami nuosekliai, aiškiai ir paprastai. Betgi žinome, kad socialinė realybė yra gerokai sudėtingesnė. Atsiranda pagunda sudėtingą reiškinį paaiškinti mechanišku ir dažnai primityviu būdu: štai kaimynas, kuris stato savo automobilį kreivai, matyt tyčia šitaip, rupūžė, daro. Negali būti, kad jis tiesiog neatkreipė dėmesio! Arba žmonės, kurie rūko balkonuose, – juk ne atsitiktinai visi keturi aplink mano balkoną taip daro. Tyčia!

Tai buitiniai pavyzdžiai, bet tinkantys visiems lygiams. Tai būna , kai pajuntame pagundą komplikuotą situaciją įvertinti pirmu į galvą šovusiu primityviu atsakymu Patekę į tokius minties spąstus, liaujamės analizuoti ir giliau domėtis situacija, o griebiamės pirmo pasiūlyto paaiškinimo, kuris pasirodo nebūtinai teisingas.

Pusiausvyros spąstai

Dar „brandžiais“ L.Brežnevo laikais sistemingai buvo diegiamas teiginys, kad normalus visuomenės egzistavimas – tai nekintanti jos būsena. Į bet kokius pokyčius buvo žvelgiama įtariai, nes bet kokių audringų permainų reikia vengti. Tokia nuostata neturi nieko bendro su socialine realybe. Paprastai niekas nesikeičia tik ten, kur visi yra mirę (nors net ir ten keičiasi, nes istorijos gyvena, kinta).

Pusiausvyros spąstai reiškia tikinimą (tikėjimą), kad normalus būvis yra ideali pusiausvyra, taika – nesvarbu, kaip jį pavadinsi. Visi mano stebėti tyrimai: sociologiniai, socialinės psichologijos ir kokių tik norite sričių, kurie nagrinėja žmonių grupes, rodo, kad tokios pusiausvyros žmonių ar jų grupių santykiuose nebūna. Žmonių santykiai yra audringas ir dinamiškas procesas. Retkarčiais pusiausvyra atsiranda, bet ji yra visai ne tokia, kaip mes ją įsivaizduojame. Įsivaizduokite, kad įdedu kamuoliuką į dubenėlį – tai yra statinės pusiausvyros pavyzdys. Judinant dubenėlį, kamuoliukas yra linkęs grįžti į dugną ir ten pasilikti.

Patekdami į šiuos spąstus, renkamės saugumą ir komfortą, atsisakydami bendruomenės dinamiškumo, jo teikiamos naudos bei galių.

Visuomeniniai procesai niekada tokioje pusiausvyroje nebūna. Jie būna kamuoliuko ant apversto dubenėlio labai lengvai išjudinamoje pusiausvyroje (ypač jeigu žinai, į kurią pusę pajudinti). Kaip šie spąstai pasireiškia praktikoje? Apie juos verta prisiminti, kai santykiuose su žmonėmis pradedame tikėti, kad mums viskas bus aišku, ramu, suprantama, kad mes nesipyksime, o kaip filmuke apie katiną Leopoldą, visada „gyvensime draugiškai“. Tai yra naivus, niekuo nepagrįstas tikėjimas. Gyvenimas bendruomenėje ir visuomenėje yra dinamiškas ir todėl ne visuomet atrodo saugus, jaukus ar komfortiškas. Bet kaip tik tame dinamiškume ir slypi jo privalumai bei jėga. Patekdami į šiuos spąstus, renkamės saugumą ir komfortą, atsisakydami bendruomenės dinamiškumo, jo teikiamos naudos bei galių.

Nepasitikėjimo spąstai

Susipriešinimas reiškia nedraugišką subjekto nusiteikimą kitų asmenų atžvilgiu. Jis kyla dėl nepasitikėjimo aplinkinių veiksmais, elgesiu, išvaizda. Jeigu aš susipriešinu, tai pradedu nepasitikėti bent dalimi žmonių. Kuo daugiau esu susipriešinęs, tuo daugiau nepasitikiu. Tai galima iliustruoti pavyzdžiais iš bendruomenių gyvenimo: štai kaimynas savo iniciatyva ir už savo lėšas nudažė laiptinę. Bet ne ta spalva, kokia man patinka! Argi ne priešas? O tas kitas kaimynas kažkokiu įtartinu agresyviu veidu... Aišku, priešas! O trečia kaimynė – ta, kuri nemėgsta šunų... Akivaizdus priešas. Ar galima kuo pasitikėti, jei jis romų kilmės... Dar galima nepasitikėti tais, kurie neparodė man tinkamo dėmesio, kai man jo reikėjo. Jie gal to ir nežinojo, bet aš koncentruojuosi į faktą, kad neparodė. Ilgainiui priešais tampa beveik visi: ilgi – trumpi, lietuviai – lenkai, vyrai – moterys, turtingi – vargšai. Į šiuos spąstus lengva pakliūti, bet iš jų sunku išlipti.

Č.Milošas rašė, kad Rytų demokratijos žmonės Vakarų demokratiją mato kaip plaustą, ant kurio stovi krūva žmonių ir iriasi į skirtingas puses.

Iš tos pusės girdėti daug triukšmo, šurmulio, bet niekas nežino, kas ten vyksta. Tuo tarpu peršamos priespaudos sistema yra tvarkinga, stipri ir skaidri kaip krištolas, darniai ir tiksliai judanti tik į vieną pusę. Žodžiu, akivaizdžiai patrauklesnė. Problema tik ta, kad chaotiškas plaustas retkarčiais lengvai apeina kliūtis, ant kurių sudūžta gerai organizuota kovinė galera. Tai parodė daugybė tyrimų. Griežtai neapribotos demokratinės visuomenės tvarka sugeba aplenkti elementarias kliūtis, kurių galingos, griežtai organizuotos totalitarinės visuomenės niekaip nesugeba įveikti. Viena iš jų yra laisvė ir kūryba. Nelengva būtų pateikti pavyzdžių, ką gero ir patrauklaus sukūrė nors viena totalitarinė visuomenė, nes priespaudos sistemos yra linkusios žudyti kūrybą ir jos laisvę. O iš chaoso gimsta nuostabūs dalykai – internetas, džiazas, impresionizmas. Į tai prievartinė sistema reaguoja dviem klasikiniais būdais: dogmatizmu ir galios demonstravimu. Štai tokia valdžia teigia, kad jus ir mus, valdančiuosius, vargina esama tvarka. Todėl mes įvesime geresnę, tobulesnę! (Lietuvoje juk esama net panašių pavadinimų partijų).

Pasiūlymas lyg ir aiškus – mes jums įvesime geresnę tvarką, nuo kurios gyvenimas pagerės. Ir jie iš pradžių tai darys elegantiškai, paskui ją diegs privalomai – nepriklausomai nuo to, norite jūs ar nenorite. O tuomet jau bus per vėlu svarstyti, patinka mums tokia tvarka ar nepatinka – jau bus nustatyta galios viršenybė, apibrėžta įstatymų, kurių privalu laikytis. Taip galia ir prievarta tampa neišvengiamu dalyku, vedančiu į trejus spąstus.

Č.Milošas rašė, kad Rytų demokratijos žmonės Vakarų demokratiją mato kaip plaustą, ant kurio stovi krūva žmonių ir iriasi į skirtingas puses.

Arogancijos spąstai

Arogancija atsiranda tada, kai mes nesugebame suprasti kitokio mąstymo ar elgesio žmonių ir laikome juos neteisiais, o jų poelgius neteisingais, kvailais ar net žalingais. Tačiau mes nepajėgiame ar nemėginame suprasti priežasčių, dėl kurių jie taip elgiasi. Gali būti, kad suprasdami priežastis, mes elgtumėmės lygiai taip pat, kaip ir jie. Taip atsiranda arogancijos spąstai, vedantys prie plataus socialinio reiškinio – atskirties. Šie spąstai puikiai dera prie susipriešinimo – tai viena priežasčių, dėl ko socialinė atskirtis Lietuvoje yra ypatingai sunkiai keičiama.

Neaiškaus rezultato spąstai

Tai viena iš mirtinų Lietuvos ligų. Dedame labai daug pastangų, vykdome didžiulius projektus, bet itin retai užduodame sau klausimą, kas iš to išeis, koks bus galutinis rezultatas. „Pereinamasis laikotarpis iš niekur į niekur“, anot rusų rašytojo V.Pelevino. Kai mes pametame bet kokias gaires, tuomet iš tiesų atrodo, kad labai daug darome, bet neaišku, kas iš to išeina.

Neaišku ne dėl to, kad nepavyksta. Randasi tikrai įdomių dalykų, bet jie yra nepastebimi, nematomi. Vyksta grynas procesas, maudantis begalinėje būties (ar greičiau – vyksmo) erdvėje. Į rezultatą nukreiptas dėmesys ir jo išlaikymas teikia mūsų pastangoms kryptį, leidžia jas įvertinti ir, žinoma, tobulinti, leidžia pastebėti klaidas ir mokytis iš savo patirties.

Prievartos būtinumo spąstai

Vieni iš pavojingiausių spąstų. Vykstant nepageidaujamiems procesams, pamažu pradeda atrodyti, kad mums reikalinga stipri ranka. Viskas per daug dinamiška ir sudėtinga? Tegu atsiranda kas nors, kas pagaliau tai paaiškintų. Aplink pilna keisto nepaaiškinamo judėjimo? Tegu kas nors nedelsiant tai sureguliuoja. Reikia, kad kas nors paimtų už sprando ir visus priverstų vienodai laikytis taisyklių. Tai – didžiulė pagunda, kuria remiasi prievartinės sistemos.

Ketmanas vyksta (Č.Milošo terminas)

Anksčiau minėta ir geidžiama reguliavimo galia vis tik turi savo kainą. Laikas nuo laiko ji paliečia ir „teisinguosiuos“. Iš čia randasi noras, pamažu peraugantis į laikyseną, visuomet vaidinti ir saugiai simuliuoti (kaip tai daro visi). Išoriškai vyksta taip, kaip ir turėtų vykti, bet ką kalbu viešai ir privačiai – jau yra skirtingi dalykai, kaip ir tai, ką kalbu ir ką iš tiesų praktikuoju. O tai, ką kalbu, praktikuoju ir tyliai galvoju, – apskritai neturi bendro vardiklio.

Didelė dalis žmonių, išgyvenusių vienokias ar kitokias prievartines sistemas, išgirdę šį pavyzdį, nesijuokia, nes nesupranta, kur čia slypi humoras. O kai susiduria su kitaip mąstančiais ir besielgiančiais žmonėmis, negali suprasti, kad šie gali pasisakyti dėl to, kad iš tiesų taip galvoja. Šie mechanizmai vyksta dėl labai įvairų dalykų: dėl prievartinės sistemos, egzistuojančių bausmių už galvojimą kitaip ir t.t. Toks elgesys kuriamas ir pats kuria papildomus spąstus.

Simuliacijos spąstai

Į šiuos spąstus mes patenkame, kai pradedame vykdyti veiksmus, iš anksto netikėdami jų sėkme. Išoriškai tai atrodo nekaltai, ypač mažuose dalykuose: „Žinau, kad egzistuoja ta kvaila taisyklė, bet tiek to, dabar dėl jos nesiginčysiu, reikia truputį suvaidinti, tai ir suvaidinsiu“. Paprašė kyšio – daviau kyšį. Niekuo neišskirtinis elgesys. Juk visi taip daro... Pamažu tai tampa įpročiu – šią dalį mes pamirštame. O tada įprotis pamažu tampa įsitikinimu. „Pasimuliavimai“ nėra tokie nekalti, kaip atrodo.

Baimės ir nepasitikėjimo spąstai

Aš pradedu bijoti tų dalykų, už kuriuos mane gali bausti, pradedu bijoti kitų žmonių, nes jie gali pasakyti, kad aš ką nors ne taip padariau ir t.t.

Nupiešus tokį apokaliptinį vaizdą su daugybe spąstų, į kuriuos galime patekti ir patenkame, kyla klausimas: o kuo čia dėtos bendruomenės?

Vis tik yra viena labai svarbi sistema, kurioje slypi saugikliai beveik visiems minėtiems spąstams.

Sistemų yra daug, bet kalbėkime apie tris: šeimą, bendruomenę, visuomenę. Nors šeima yra labai svarbus, tačiau per mažas modelis, be to, joje santykiai niekada nebus šimtu procentų demokratiniai. Minėti saugikliai slypi bendruomenėje, bendruomeniniame veikime. Čia aš galiu patekti į spąstus, bet taip pat galiu mokytis, kaip į juos nepatekti, čia mokausi juos pastebėti, atpažinti ir suvokti. Jeigu labiau suabsoliutinčiau savo mintis , sakyčiau, kad visos socialinės problemos prasideda vietos bendruomenėse. Ne visuomenėse, ne šalyse, o čia, kur gimsta mūsų įpročiai, įsitikinimai, kur jie palaikomi arba keičiami. Kaip visuomenės ardymo ar manipuliacijos mechanizmas susijęs su bendruomenėmis?

Apie tai Č.Milošas nepasakojo. Tai, ką pristatysiu, yra mano tyrimo dalis. Aš tyrinėjau, kokiu būdu žmonės savo kasdieniniame gyvenime jaučia bendruomenę. Kokius dalykus žmogus patiria kaip bendruomenę? Paaiškėjo, kad individą su bendruomene sieja keturi neatskiriami elementai:

Bendruomenė yra sudėtinga įvairių žmonių grupė. Kokio dydžio kaimynų, bendradarbių, bendraminčių, bendražygių bendruomenę bepaimtume – nė viena iš jų nebus paprasta. Santykiai, kurie ten kuriasi, vyksta ir keičiasi – yra didžiulė pynė ir nereikia tikėtis, kad būtum pajėgus juos visus aprėpti ir suprasti.

Bendruomenė yra vieša, artima, kūrybos ir ne pragmatizmo erdvė. Tai erdvė, kur žmonės susitinka ir kalbasi apie pačius įvairiausius dalykus, kartais gerokai nutolusius nuo buities. Čia vyksta kūryba pačiais netikėčiausiais būdais. Artima, nes čia pakankamai lengvai galima ateiti, ir vieša, nes ji nepriklauso nei man, nei kaimynui, nei, tiesą sakant, mums abiem. Tiesiog tai yra vieta, kur abu galime susieiti. Tai yra bendruomenė.

Tai, kad susiduriu su žmonėmis, kaip su atskirais individais, gimdo manyje tam tikrus jausmus jiems, ir iš esmės keičia mūsų santykį.

Bendruomenė yra sudėtingas asmeniškų, atvirų ir įtraukiančių ryšių tinklas. Bendruomenė yra suprantama kaip žmonės , kurie vienas su kitu yra asmeniškai susiję. Asmeniškai – tai nereiškia, kad jie žino vienas kito giliausius įsitikinimus, bet asmeniškai – kaip priešingybė anonimiškai. Kai tik pradedu žvelgti į šalia savęs esantį žmogų ne kaip į anoniminę būtybę, ne kaip į statistinį Lietuvos pilietį, o kai tik „kažkokia motera“ iš trečios laiptinės tampa kaimyne Birute – mūsų santykis jau tampa asmeniškas.

Šis virsmas labai svarbus. Vienu atveju, aš ją žinau kaip anoniminį personažą, kitu – žmogų, kuris turi vardą, apie kurį šį bei tą žinau. Tai, kad susiduriu su žmonėmis, kaip su atskirais individais, gimdo manyje tam tikrus jausmus jiems, ir iš esmės keičia mūsų santykį. Šis santykis ir yra patiriamas dėl mūsų buvimo bendruomenėje.

Bendruomenė yra patiriama kaip naudinga veikla kartu su konkrečiais rezultatais sau ir kitiems. Štai keliauju kartu su bendruomene ir man smagu, ir mums kartu gera. Keliaudamas pasakoju juokingą istoriją – ir man pasakoti smagu, ir kitiems klausyti malonu. Susirinkom keliese, nudažėm suoliuką – ir man gerai, ir visiems gerai.

Bendruomenės keturlypė prigimtis

Bendruomenė šiuo požiūriu yra dinamiškas socialinis institutas, apimantis fizinę ir simbolinę erdves, žmonių grupes, vietos specifiką, santykių tinklą ir bendros veiklos galimybes.

Visuomenėje yra bendruomenių, kurios pasižymi socialinio atsparumo bruožais. Tai bendruomenė, kuri sugeba atpažinti prievartos, priespaudos, manipuliacijos ir melo bruožus bei su jais tvarkosi. Tarsi koks šurmuliuojantis, maištingas plaustas, sugebantis aplenkti pavojingas kliūtis, nepakliūvantis nė į vienus iš minėtų spąstų. Šios bendruomenės, be anksčiau minėtų keturių bruožų, pasižymi dar trimis labai svarbiomis savybėmis:

Budrumu ir jautrumu. Tai nėra savaiminiai bendruomenės dalykai . Jie randasi , susikuria ir užauga. Kai jūs sėdite ir gaištate laiką su kokiu nors įkyriu pagyvenusiu kaimynu, kuris stengiasi jums paaiškinti apie orą, ūkį, bites ar šiukšlių konteinerio stovėjimo vietą – jūs domitės jo pasakojimu ir savyje ugdote jautrumą. Kiekvieną kartą, kai kantriai diskutuojate su kaimyne apie vaikų daromą žalą kiemui (bet ne mažesnę nei jos šuns) ir, užuot išsiskyrę kiekvienas su savo nuomone, dar pasiūlote pasikalbėti ir apie jų teikiamą naudą, ugdote savo budrumą. Kiekvieną kartą, kai savo bendruomenėje išvystate įtartiną asmenį, prieš pasmerkdami jį ar priskirdami kuriai nors neigiamai kategorijai, turite pasidomėti juo, kad pasitikslintumėte savo „diagnozę“. Tokiu būdu išsiugdysite savo jautrumo ir budrumo bruožus.

Šie įgūdžiai leidžia bendruomenei laiku pastebėti iššūkius ir grėsmes. Tokių žmonių bendruomenė pradeda suprasti, kad jei kažkuris bendruomenės narys girtuokliauja – tai nėra tik jo paties problema. Tai visos bendruomenės rūpestis. Mat anksčiau ar vėliau šio žmogaus nuopuolis atsilieps visai bendruomenei. Žmogus gali susirgti, o tada kažkas turės jam padėti, rūpintis jo vaikais, sutuoktiniu. Net ne moraliniu ar etiniu aspektu, bet žvelgiant pragmatiškai ir paprastai. Kai bendruomenė pastebi, kad jos aplinkoje yra kažkokia nesaugi vieta, pvz., upė, kelianti pavojų vaikams, tai rūpinasi ir ieško sprendimo. Kodėl? Nes realiai nori pašalinti grėsmę ir nelaukia, kol ta grėsmė atneš skaudžią nelaimę.

Anksčiau ar vėliau šio žmogaus nuopuolis atsilieps visai bendruomenei.

Autonomija. Atsparios bendruomenės yra autonomiškos, bet tai nereiškia, kad joms nereikia jokios pagalbos. Anaiptol. Šios bendruomenės yra autonomiškos, nes turi daug į išorę nukreiptų ryšių ir turi polinkį užduoti sau klausimą: ką mes, kaip bendruomenė, galime padaryti? Viršyti savo „lubų“ negalėsime, bet kas būtų pakeliama mūsų jėgoms? Mums reikia naujo kelio, ir nors jo nusilieti negalime, bet galime užpilti ir išlyginti duobes. Toks gebėjimas savarankiškai įveikti iššūkius kuria autonomiją.

Tobulėjimu. Mes, kaip tauta, susikibę už rankų sugebėjome suburti Sąjūdį, pasipriešinti Tarybų Sąjungos galios sistemai ir tuo pat metu sugebėjome iš to nepasimokyti. Atsparios bendruomenės betriukšmaudamos ir besiginčydamos sugeba pasimokyti iš savo patirties ir klaidų.

Išvados

Jei bendruomenės skiria laiko asmeninių santykių puoselėjimui, joms daug sunkiau pakliūti į bet kuriuos iš minėtų spąstų. Man kas nori gali pasakoti, kad romai yra nepatikimi bet jeigu aš turiu romų tautybės kaimynę, kurią gerai pažįstu, su kurios vaikais mano vaikai žaidžia futbolą – aš nepatikėsiu apie ją skleidžiamais gandais. Man gali pasakoti, kad žmonės regionuose yra buki, be iniciatyvos ir be intelekto, bet aš ten pažįstu kitokių žmonių, tad visoms absoliutinamoms nuomonėms būsiu atsparus. Tai veikia tiek asmeniniu, tiek bendruomeniniu lygiu.

Bendruomenės, kurios skiria laiko tobulėjimui ir stiprina savo gebėjimą atliktą bendrą darbą kartu aptarti, kartu ieškoti atsakymų, kartu atšvęsti ir pasidžiaugti, kad jiems šį kartą tai pavyko padaryti, darosi atsparios spąstams. Jų nariai pradeda suprasti, kad demokratinis procesas nėra instrukcija su aiškiomis kategorijomis, ir jis neveikia paspaudus mygtuką. Demokratija yra gyvas, dinamiškas procesas.

Bendruomenės, kurios turi jautrumo ir budrumo požymių, nepaklius nei į neaiškaus rezultato, nei į simuliacijos ar į prievartos būtinumo spąstus. Jos pradės suprasti, kokius rezultatus atneša bet kokia prievarta, gerokai anksčiau negu ją pamatys. Tokios bendruomenės pradės matyti sąsajas jau ne kaip filosofinę ar teorinę idėją, o kaip kasdienio gyvenimo atspindžius praktikoje. Lengva ranka, tingint ir nusileidžiant pasiekti sprendimai („Gerai, jeigu jūs taip norite, nors man taip nepatinka, bet tiek to, aš pasirašysiu“) nebeatrodys tokie priimtini. Kokia prasmė simuliuojant sutarti, o paskui nervintis, kad sušlubavo santykiai. Gal vis tik geriau daugiau laiko skirti diskusijoms (nors kartais tai nelengva ir rizikinga) ir likti ištikimam tiesai.

Toks būtų trumpas, koncentruotas Č.Milošo atsakymas, kodėl prievartinės sistemos ir proto pavergimas neišvengiamai sunyksta. Žmonės sugeba susikurti labai dinamiškus santykius, ir kuo jie yra įvairesni, dinamiškesni, tuo atsparesnės išlieka bendruomenės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“