Piką šis „dialogas“ pasiekė merui susikibus su Šančių bendruomene. Primenu – beveik trejus metus Kauno valdantieji buldozeriu stūmė judrios, dviejų juostų, gatvės palei Nemuną projektą. Nepaisant aiškiai išreikštos Žemųjų Šančių gyventojų prieštaros.
Tik aktyvių protestų, mitingų ir demonstracijų, kurias plačiai nušvietė žiniasklaida, dėka vietos gyventojai apgynė savo teisę turėti nuomonę, kitokią nuomonę nei mero, ir apsaugojo žaliąją krantinę.
Ar ši pergalė ką nors pakeitė mieste? Deja. Kauno bendruomenės ir toliau ignoruojamos. Ir ne tik. Visi tie, kas turi kitokią nuomonę nei „partinė linija“ yra pasitinkami tyla arba sankcijomis.
Turintiems kitą nuomonę – Kauno valdančiųjų sankcijos
Bene opiausia bendruomeninių organizacijų problema – veiklai skirtos patalpos, kurios, dažniausiai, priklauso savivaldybei (80,7 proc. visoje Lietuvoje). O tai vienas iš įrankių, kaip Kaune susidorojama su „nepaklusnia“ bendruomene. Kaip, beje, ir su gyventojų rinktais Seimo nariais.
Vienas tokių pavyzdžių – Kauno Aleksoto bendruomenė, kuri jau daugiau nei dvidešimt metų aktyviai dalyvauja sprendžiant vietos klausimus. Jos reikšmė itin išaugo pastaraisiais metais, kai miesto centras pradėjo plėstis link kairiojo Nemuno kranto, kur yra numatytas ne vienas strateginis investicinis projektas: Aleksoto inovacijų pramonės parkas, M.K.Čiurlionio koncertų centras ir eilė NT projektų.
Deja, bendruomenės reiškiama nuomonė, abejonės ir kvietimas diskutuoti dėl šios teritorijos ateities nepatiko valdantiesiems, įpratusiems jiems aktualius projektus stumti buldozeriu. Rezultatas – iš bendruomenės atimtos patalpos. Nutrauktas bet koks finansavimas.
Matyt neatsitiktinai, ir kvietimas į 20-ąsias Aleksoto bendruomenės metines liko be jokio Kauno miesto savivaldybės atsako.
Atsitiktinumu nepavadinsi ir Kauno technologijos universiteto sprendimo atšaukti leidimą kandidatų į Kauno merus diskusijai, kuri turėjo vykti universiteto patalpose. Beje, Visvaldo Matijošaičio atsisakymas dalyvauti šioje diskusijoje – tiesiog jo abejingumo kauniečiams simbolis.
Kiek kartų lipsime ant to paties grėblio?
Oligarchiniai miesto valdymo principai kelia susirūpinimą ne tik gyventojus vienijančioms bendruomenėms.
Teko diskutuoti su vienais iškiliausių Kauno architektų. Kalbėdami apie santykį su miesto savivaldybe architektai Jurgis Palys, Linas Tuleikis ir Gediminas Šinkūnas nevynioja žodžių į vatą ir pabrėžia, kad vyrauja nenoras bendrauti ir bendradarbiauti, o sprendimai priiminėjami siaurame rate su niekuo nesitariant. Tokia ydinga praktika atvedė į chaotišką miesto plėtrą be vieningos urbanistinės vizijos.
Dėl „visvaldystės“ privačiuose pokalbiuose piktinasi ir verslininkų bendruomenė, kuri rodo vis mažiau interesų investuoti Kaune.
Situacija netenkina ir jaunimo – praėjusiais metais vasarą ne kartą vyko įvairios protesto akcijos. Man šis išėjimas į gatves signalizuoja ne tik apie kritinį pasitikėjimo Kauno meru tašką, bet ir apie viltį gyventi kitaip.
Kaip ir nemažos dalies kauniečių, kurie vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, švilpimu pasitiko Kauno merą ir skandavo „gėda, gėda!“ iš V.Matijošaičio lūpų nuskambėjus „„Slava Ukraini!“.
Akivaizdu, kad takoskyra tarp savivaldybės ir miesto bendruomenių per šias dvi „Vieningo Kauno“ kadencijas tik platėja. Vis dėlto tikiu, kad, kaip sakoma, trečias kartas nemeluos ir mes nebeužlipsime ant to paties grėblio.
Optimizmui pagrindo duoda ir paskutiniosios kauniečių apklausos, rodančios nuo 80 proc. iki beveik 40 proc. kritusį V.Matijošaičio populiarumą.
Akivaizdu, kad takoskyra tarp savivaldybės ir miesto bendruomenių per šias dvi „Vieningo Kauno“ kadencijas tik platėja.
Mes, kauniečiai, Lietuvoje gerai žinomi savo principingumu ir patriotiškumu. O Kaunas ne veltui visą laiką buvo ir, tikiuosi bus, pasipriešinimo priespaudai židiniu. Cituojant žurnalistą ir visuomenininką Andrių Tapiną: „Kaunas yra mūsų Bostonas ir Liverpulis, Kaunas yra Kalanta ir Žalgiris. Kaunas yra patriotizmas, laisvė ir pasipriešinimas. Aš atsisakau tikėti, kad Kaunas be kovos atsiguls po kruvino caro kojomis.“
Tikiu, kad ne mes, o V.Matijošaitis ir jo šeimos interesus palaikanti komanda lipa ant grėblio paskutinį kartą – nesprendžiamos problemos ir laisvų žmonių priespauda virsta pykčiu, kuri kaupiasi ir vieną dieną išsiverš. Kas žino, gal jau per šiuos savivaldos rinkimus?
