Pabėgimas į kitą laiko juostą
1988 m. baigęs septynias klases, atostogavau pas močiutę Rumšiškėse. Trejais metais vyresnis pusbrolis sužinojo, kad Kauno santakoje vyks ekologinis mitingas. Pėsčiomis iš Rumšiškių nukiūtinome iki Pravieniškių geležinkelio stoties, o iš ten jau Kaunan. Paaugliškos širdys liepsnojo karščiu, bet mūsų kelionė artimiesiems buvo paslaptis. Visiškai nesinorėjo sutikti ten tėvų: mintyse vis sukosi tėvo pasakojimai apie 1972 metų įvykius Kaune po Romo Kalantos susideginimo. Kartas nuo karto šmėsteldavo mintis, ar nebus ir vėl taip pat, ar nepasikartos įvykiai.
Patys nepajutome, kaip nuo Kauno geležinkelio stoties atsidūrėme prie Santakos prieigų. Matėm milicininkus, kurie šnairai žiūrėjo į didėjantį žmonių srautą ir trispalves. Vėliava, kuri sukėlė laisvės alkį: tiek pasakojimų apie ją girdėta, o ji čia pat. Tai buvo reginys tarsi iš kitos laiko juostos, mano babytės Kauno, apie kurį buvom girdėję tarsi apie pasakų personažą.
1972 m. baimė ištirpo tarsi tvaikas laisvės atmosferoje. Sukosi mintis – aš čia, aš dalyvauju Laisvės pasakoje. Svajotoje tarsi nepasiekiamas horizontas ir taip paprastai suprantamoje. Pasijutau nors mažytis tos pasakos dalyvis. Išgirdau „labas“. Likimo ironija: toje žmonių jūroje sutikau savo tėvus, kurie, kaip visi aplinkui, buvo persmelkti to paties pojūčio. Persimetę keliais žodžiais ir pažadėję, kad paskutiniu traukiniu grįšime, toliau nardėm tarp trispalvių. Tą 1988 metų rugpjūčio 2 dieną Nemuno ir Neries santakoje susirinko daugiau kaip 50 tūkst. žmonių.
Tai buvo naujas gyvenimas vardan Laisvės. Gyvenimas, kurį sukūrė Sąjūdis, jo žmonių drąsa.
Kaip ir buvome žadėję, vienu iš paskutinių traukinių, važiuojančių iš Kauno į Vilnių, nusigavome į Pravieniškes, o iš ten miško keliu patraukėme į močiutės namus. Temo, mašinų buvo mažai, širdis lipo iš krūtinės, o mintyse skambėjo: „Laisvę Lietuvai!”. Apsidairę ir nematydami mašinų, iš visų jėgų sušukdavome „Laisvę Lietuvai“. Kelionė mišku tapo mano asmeninio Sąjūdžio pradžia, suvokimu, kad viskas tik prasideda, o mes, mūsų tauta, jau nesustosime.
Neprabėgus nė metams, 1989 m. vasario 16 d., jau kaip skautas dalyvavau Laisvės paminklo atidengimo iškilmėse Kaune. Tai jau nebuvo pasaka. Tai buvo naujas gyvenimas vardan Laisvės. Gyvenimas, kurį sukūrė Sąjūdis, jo žmonių drąsa. Karo muziejaus sodelyje buvo pašventintas Laisvės paminklas, o į mitingą susirinko net 300 tūkst. žmonių, užtvindę Vienybės aikštę ir aplinkines gatves. Tapo aišku, jog komunistų partijos propaguotu suverenitetu SSRS sudėtyje nebus apsiribota.
Kaunas žengė priekyje
Kai 1988 metų birželio 3 d. Vilniuje įsikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį (LPS), jau po savaitės ėmė veikti ir Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Kituose miestuose Sąjūdžio skyriai pradėjo kurtis vėliau.
Būtent laikinojoje sostinėje buvo garsiausiai kalbama apie visišką atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Ne kartą diskutuota, kad kas lėmė, kad kaunietiškoji Sąjūdžio rėmimo grupė buvo kitokia ir radikalesnė nei didžioji dalis rėmimo grupių.
Alfredas Erichas Sennas savo knygoje „Bundanti Lietuva“ pastebi, kad Kaunas tautiniu atžvilgiu visą laiką buvo švaresnis nei Vilnius, dėl ko kauniečiai į vilniečius žvelgdavo su tam tikru įtarumu.
Istorikai svarsto, kad Kauno Sąjūdžio radikalumo priežasčių reiktų ieškoti šio miesto praeityje. Jis buvo maištingiausias SSRS miestas, tai suformavo kauniečių politinę specifiką, kuri reiškėsi aktyviu priešinimusi komunistinei sistemai, o Laikinosios sostinės laikmetis negrįžtamai įdiegė valstybingumo mentalitetą ir pasididžiavimą savo šalimi.
Nuolat skambėjo „Einam į Laisvę“
Kaune įkurtas gamtosaugos klubas „Atgaja“, dar viena Kauno intelektualų diskusijų vieta tapo 1988 metais įkurti Architektų namai, kuriuose tų pačių metų vasarą į klubą ,,Tremtinys“ (vėliau tapusį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga) susibūrė ir labiausiai Laisvę mylintys bei nebijantys – buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai. Laisvės alėjos pavadinimas kauniečius taip pat aktyvino ir budino. Kvietimas „Einam į Laisvę“ nuolat skambėjo kauniečių lūpose.
Juk dar 1988 metais „Tiesoje“ buvom smerkiama „buržuazinių nacionalistų“ bei „klerikalinių ekstremistų“ veikla, „demaskuojami“ jų pikti kėslai, kurių tikslas – atitraukti sovietinę darbo liaudį nuo pasirinkto socialistinio gyvenimo kelio ir atkurti buržuazinę santvarką.
Man ir mums visiems pasisekė, nes teko laimė matyti imperijos griūtį, naujo gyvenimo virsmą.
1989 metų vasario 15 d. vakaras. Kauno muzikiniame teatre vyksta Lietuvos Sąjūdžio Seimo trečioji šventinė sesija. Vytautas Landsbergis ištaria šiuos žodžius: „Vedančioji šviesa turi gimti širdyse ir protuose, suburti sąmoningų žmonių bendriją. Ją gali vesti tikėjimas. Tebūnie tai visus vienijantis dorovinis ir pilietinis tikėjimas ir valingas nusiteikimas – Lietuva. Mūsų visų Lietuva, kuri turi teisę gyventi, kuri nori gyventi, kuri gyvens“.
Man ir mums visiems pasisekė, nes teko laimė matyti imperijos griūtį, naujo gyvenimo virsmą. Nebūkime abejingi ir dabar, nors ir žinome, kad tie išgyvenimai jau nebepasikartos.
Paulius Lukševičius yra Kauno miesto tarybos narys, atstovaujantis TS-LKD frakcijai.
