Tiek iš LJL pasitraukusieji, tiek iš VŠT atsistatydinantys nepriklausomi valdybų nariai – gerai žinomi, aukščiausio lygio profesionalai, turintys nemažai tarptautinės vadybos patirties, bei nepriekaištingos reputacijos asmenys.
Tad kyla klausimas, kodėl iš savivaldybės ir valstybės kontroliuojamų įmonių bėga profesionalai ir ką tai pasako apie valstybės ir savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdysenos praktiką?
Politizuotas įmonių valdymas
Šių metų liepą Susisiekimo ministerija pranešė, jog LJL turėtų skelbti bankrotą (ministerija net kreipėsi į teismą). Tačiau vėliau ministerija persigalvojo ir nusprendė įmonę bandyti išgelbėti kitų valstybės kontroliuojamų įmonių lėšomis.
Šios istorijos fone ir pasitraukė LJL nepriklausomi valdybos nariai. Nors iš jų negirdėjome viešų pasisakymų, tačiau panašu, jog ieškant sprendimo dėl LJL ateities buvo remiamasi politiniais argumentais, o ne ieškoma racionaliais argumentais grįsto sprendimo.
Vertėtų pažymėti, jog valstybė valdo 57 proc. įmonės akcijų, tad ministerija, priimdama neracionalius sprendimus, kartu su savimi į nuostolius tempiasi ir privačius investuotojus. Šie veiksmai gali skaudžiai atsiliepti ateityje, jei valstybė nuspręs privatiems investuotojams platinti kitos kontroliuojamos įmonės akcijų dalį, o šie, prisimindami tokią istoriją, už akcijas tiesiog mokės sumažintą kainą.
Jei valdybos ir savivaldybės santykiai nutraukiami praėjus vos trims mėnesiams, greičiausiai Stebėtojų taryba valdybai bandė primesti politinius sprendimus.
VŠT valdyba taip pat pasitraukė be jokių viešų pasisakymų, tik buvo pateiktas vadovės komentaras, jog bendrovėje „išsiskyrė požiūris į korporatyvinio valdymo praktiką“. Tad panašu, jog savivaldybės, kaip įmonės savininkės, ir nepriklausomų profesionalų požiūriai, kaip turi būti valdoma bendrovė, kardinaliai nesutapo.
Savivaldybės valdoma VŠT turi iš politikų suformuotą Stebėtojų tarybą, kuri atsakinga ir už valdybos narių atranką. Jei valdybos ir savivaldybės santykiai nutraukiami praėjus vos trims mėnesiams, greičiausiai Stebėtojų taryba valdybai bandė primesti politinius sprendimus.
Reikia pažymėti, jog Stebėtojų taryba gali tik prižiūrėti įmonės veiklą, bet negali spręsti, tad natūralu, jog valdybos nariai pasitraukė, jei jiems buvo neformaliai pateikiami iš anksto suformuluoti sprendimai, už kuriuos jie turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę.
Didžiausią nerimą kelia tai, jog politikai nenori suprasti profesionalų išsakomų pastabų ir panašu, jog yra linkę laikytis savo tiesos. Politizuotas įmonių valdymas sukuria prielaidas korupcijai ir neefektyvumui, tad neatsakingas politikų elgesys labai brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams.
Valstybės ir savivaldybių kontroliuojamų įmonių nuosavo kapitalo grąža siekia 2,5 proc. Tuo metu privataus sektoriaus grąža yra apie 10 proc. Jei viešasis sektorius tvarkytųsi taip pat gerai, kaip ir privatus, tada į valstybės ir savivaldybių biudžetus papildomai galėtų įplaukti apie 470 mln. eurų ir tai leistų ketvirtadaliu padidinti švietimui skirtą biudžeto dalį arba padvigubinti šalies gynybos biudžetą.
Politizuotas įmonių valdymas sukuria prielaidas korupcijai ir neefektyvumui, tad neatsakingas politikų elgesys labai brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams.
Kaip įmones valdo kitos šalys?
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) yra parengusi rekomendacijas dėl valstybės ir savivaldybių kontroliuojamų įmonių valdymo principų. Šie principai apibendrina geriausias EBPO šalių narių valdysenos praktikas.
VŠT ir LJL atveju Lietuvos politikai pažeidžia kelias esmines rekomendacijas:
Įmonės turėtų veikti autonomiškai, o politikai turėtų tik nustatyti veiklos kryptis ir nesivelti į kasdienį įmonių valdymą;
Ministerijos ir savivaldybės turėtų leisti įmonių valdyboms veikti savo kompetencijų ribose ir užtikrinti valdybų nepriklausomumą.
EBPO gairės nėra teorija, kaip kartais jų reikšmę sumenkinti bando politikai. Šios gairės paremtos realiais pavyzdžiais, t.y. EBPO principai yra paremti išsivysčiusių šalių praktine patirtimi. Švedija, Norvegija ir Suomija turi puikiai veikiančias valstybės kontroliuojamas įmones ir Lietuva galėtų aktyviau domėtis kultūriškai artimų šalių praktika ir stengtis ją įgyvendinti.
Ką reiktų daryti toliau?
Dar Andriaus Kubiliaus vyriausybė patvirtino valstybės kontroliuojamų įmonių nuosavybės gaires, kurios nustatė aiškias taisykles, kaip valstybė turėtų valdyti savo kontroliuojamas įmones, ir šios gairės buvo parengtos remiantis skandinavų patirtimi bei EBPO rekomendacijomis.
Deja, dabartinė vyriausybė nerodo jokios politinės valios siekti efektyvesnio ir skaidresnio įmonių valdymo, tuo pačiu vis bandydama apeiti jau nustatytas taisykles.
Vilniaus miestas žengė dar toliau – miesto tarybos patvirtintos nuosavybės gairės yra gerokai progresyvesnės nei vyriausybės, tokių gairių taip pat neturi nė viena iš kaimyninių šalių sostinių. Deja, panašu, jog Vilniuje politinė valia yra, bet stringa įgyvendinimas.
Tad tiek Vilniui, tiek ir vyriausybei dviračio išradinėti nereikia – reikia tik laikytis taisyklių, kurias patvirtino patys politikai. Labai tikimės, kad ir vyriausybė, ir savivaldybė padarys išvadas, kaip ateityje išvengti tokių atvejų.
Aukščiausio lygio profesionalų atsistatydinimas vos pradėjus dirbti parodo politikų supratimo apie valdyseną stoką, tad ateityje gali būti sunku pritraukti potencialių aukščiausio lygio bei nepriekaištingos reputacijos kandidatų į valdybų narius, norinčių ir galinčių prisijungti prie viešojo sektoriaus valdymo tobulinimo.
Paulius Martinkus yra asociacija „Baltic Institute of Corporate Governance“ prezidentas
