Įprasta manyti, jog gyventojų teises paminti labiau yra linkęs privatus kapitalas. Pavyzdžiui, atlyginimai vokeliuose ir kitos nemalonios istorijos nutinka ne valstybinėse, o privačiose įmonėse. Ten, kur siekiama kuo didesnio pelno, kuo didesnės naudos sau. Tokiais atvejais žmonės pagalbos ieško įvairiose valstybės institucijose.
Todėl šiandien dvigubai liūdna regėti, kad būtent valstybė agresyviai stoja ne vartotojo pusėn. Liūdna regėti didžiulį valstybės, vyriausybės nenorą tvarkingai ir laiku šilumos vartotojams sugrąžinti nuo 2013 metų sausio 1 dienos iki 2014 metų balandžio 30 dienos susidariusią permoką, kada Rusijos koncernas „Gazprom“ pritaikė 20,95 proc. nuolaidą dujų kainai.
„Gazprom“ šią permoką beveik prieš metus pervedė įmonei „Lietuvos dujos“. Ši įmonė yra valdoma valstybinės bendrovės „Lietuvos dujų tiekimas“. Deja, pagal Vyriausybės numatytą tvarką, permokos vartotojams yra grąžinamos vangiai, o, pavyzdžiui, Šiaulių gyventojai iki šiol nesulaukė nė vieno permokos grąžinimo.
Liūdna regėti didžiulį valstybės, vyriausybės nenorą tvarkingai ir laiku šilumos vartotojams sugrąžinti nuo 2013 metų sausio 1 dienos iki 2014 metų balandžio 30 dienos susidariusią permoką.
Šiaulių šilumos vartotojams priklauso didesnės nei 1,1 mln. eurų permokos. Visos Lietuvos šilumos vartotojams bendrovė „Lietuvos dujų tiekimas“ iš viso yra negrąžinusi apie 30 mln. eurų.
Teisininkai patvirtina, kad Vyriausybės taikomas permokos grąžinimo mechanizmas yra nelogiškas, neteisingas ir net absurdiškas.
Paviešinus šią problemą, premjeras Algirdas Butkevičius kaip kirviu nukirto: permokos grąžinimo tvarka nebus keičiama ir taškas.
Kodėl valstybė šiandien yra linkusi apgauti vartotoją? Juk vartotojas nėra kažkoks statistinis vienetas ant popieriaus, tai yra žmogus. Aš esu vartotojas, mano aplinka ir kaimynai yra vartotojai: Danutė ir Laima, Andrius ir Jonas...
Ir kalba čia eina ne apie pavienius žmones. Permokas atgauti aktualu daugeliui centralizuotai šildomų vartotojų, kurie sudaro didesnę dalį visos mūsų Lietuvos.
Prasidedant šildymo sezonui, daugelis žmonių skaičiuoja būsimas išlaidas. Liūdna matyti, kad premjeras A.Butkevičius kaip kirviu nukirto net žinodamas, jog vidutiniškai kas penktas Lietuvos gyventojas pernai gyveno žemiau skurdo ribos.
Tai reiškia, kad mokesčiams už šildymą krapštomi paskutiniai centai nėra retenybė. Daliai gyventojų, gavus sąskaitas už šildymą, tenka imti greituosius kreditus, kurie klampina į dar didesnį skurdo liūną.
Valstybės agresyvus nenoras grąžinti permokas iš karto, dar šią žiemą, yra cinizmo viršukalnė. Labai negražiai šioje šviesoje atrodo siekis permokos grąžinimą atidėlioti iki begalybės.
Ir tai nėra išgalvotos pasakos. Tai yra realios lietuviškos istorijos, kurias aš kas dieną savo ausimis girdžiu ir savo akimis matau.
Būtent todėl valstybės agresyvus nenoras grąžinti permokas iš karto, dar šią žiemą, yra cinizmo viršukalnė. Labai negražiai šioje šviesoje atrodo siekis permokos grąžinimą atidėlioti iki begalybės, o gal ir visai „pamiršti“ skolą, „nurašyti“ ją kitiems reikalams.
Žinoma, pačiam premjerui 50 ar 100 eurų galbūt tėra juokinga suma, tačiau eiliniam šilumos vartotojui tokia suma toli gražu nėra juokinga.
Visuomenės susidomėjimas per didelis, kad Vyriausybei pavyktų šią savo klaidą nepastebimai nurašyti į istorijos sąvartyną. Akivaizdu, jog klaidą teks vienu ar kitu keliu išspręsti. Vartotojai laukia socialiai teisingo sprendimo: grąžinta turi būti tiek, kiek priklauso, ir tiems, kam priklauso.
Ir ne po 40 metų, kai jau nebebus kam grąžinti.
Paulius Mereckas yra Lietuvos vartotojų asociacijos prezidentas
