Tiek aplinkosaugoje, tiek ir apskritai siekiant užkardyti bet kokią nusikalstamą ar žalingą veiklą galimos dvi kryptys: didinti bausmes ar baudas už pažeidimus, taip atgrasant piliečius ir ūkio subjektus nuo nelegalios veiklos, arba didinti kontrolės efektyvumą. Pastaraisiais metais pradėję paviršiun lįsti stambūs aplinkosauginiai pažeidimai atskleidė visos sistemos spragas. Vienu atveju pažeidėjus demaskuoja prokuratūra, kitu – žiniasklaida, trečiu – visuomenininkai, ketvirtu – politikai, o etatinių aplinkosaugininkų operatyvumo pasigendama. Net ne specialistui aišku, kad kažkas čia ne taip.
Aplinkosaugos paketas. Siekdami įvertinti tolesnę aplinkosaugos sistemos dinamiką, pirmiausia apžvelkime šviežiai priimtas įstatymo pataisas. Viena vertus, dabar bus lengviau panaikinti įmonių taršos leidimus, jei tris kartus per metus jos pažeis įstatymą arba jei bent vienas pažeidimas truks ilgiau kaip pusę metų. Be to, aplinkosaugininkai galės bet kuriuo paros metu tikrinti įmones be išankstinio perspėjimo. Patikrinimai ir laboratoriniai tyrimai (už kuriuos mokės teršėjai) bus atliekami ir dėl įtarimų viršijant taršos normatyvus, ir dėl netinkamai tvarkomų atliekų. Baudos už įvairius pažeidimus ir aplinkos taršos mokesčiai taip pat didėja. Taigi, vienoje medalio pusėje lyg ir apsikuopta – atsakomybė griežtėja. Tačiau ar stiprėja pajėgos tų, kurie pažeidėjus gaudys ir šią atsakomybę taikys?
Aplinkosaugininkų pajėgumai. Bendraujant su aplinkosaugininkais aiškėja, jog ir dabar jiems stipriai trūksta pajėgumų vykdyti pavestas funkcijas. Tikiu, kad patys sistemoje dirbantys žmonės yra savo šalies ir darbo patriotai, kurie visomis išgalėmis siekia atlikti priskirtus darbus, tačiau pati sistema jau senokai „buksuoja“. Kieno ir kada priimtuose sprendimuose slypi šis aplinkosaugos sistemos neįgalumas? Regioninių aplinkos apsaugos departamentų (RAAD) apjungimas – tai tik finalinis veiksmas ilgame reformų kelyje. Verta šį kelią retrospektyviai prisiminti.
Funkcijų atskyrimas. Logiška, jog siekiant skaidrumo įvairiai veiklai gamtoje leidimų išdavimo ir aplinkosaugos kontrolės funkcijos turi būti atskirtos. Jeigu leidimą pirksime pas tą patį asmenį, kuris vėliau vykdys priežiūrą, bus sudaromos sąlygos galimai korupcijai. Vykdant aplinkos apsaugos sistemos pertvarką 2014 m. liepos 1 d. jau buvo atskirtos ūkinės veiklos aplinkosauginio reguliavimo funkcijos (jos perėjo Aplinkos apsaugos agentūrai (AAA)) ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės funkcijos, kurias iki šiol vykdė RAAD‘ai, dabar apjungti į vieną departamentą. Taigi funkcijų išgryninimo tikslas buvo pasiektas jau prieš kelis metus ir tai yra, ko gero, vienintelis pasiteisinęs veiksmas ilgamečiame restruktūrizacijos seriale, kuris tuomet tik įsibėgėjo.
Nevykusios reformos. VAAT. Tačiau buvo ir ne tokių vykusių sprendimų. Visų pirma, tai tragiško likimo Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos (VAAT) istorija. Dar ministrų Valentino Mazuronio ir Kęstučio Trečioko vadovavimo Aplinkos ministerijai metu įsteigta ir besiplėtusi VAAT buvo pristatoma kaip panacėja visai sistemai. Mat jau tuo metu situacija atliekų sektoriuje buvo kelianti nerimą – aikštėn pradėjo lįsti korupcinės schemos, kaip realiai nesutvarkant atliekų būdavo išrašomos pažymos dėl jų sutvarkymo ir gaunami pinigai. Ministerijos atstovai, Seimo Aplinkos apsaugos komitete pristatinėdami situaciją, teigė, kad atskiri regioniniai RAAD‘ai veikia nepakankamai efektyviai, kad būtina didesnė tarpregioninė koordinacija ir didesnis funkcijų centralizavimas. Taip buvo grindžiama planuojama RAAD‘ų reforma ir vis besipučiančio VAAT‘o reikalingumas.
Reikia nustoti be atodairos reorganizuoti sektorių. Žmonės jau pavargo.
Tačiau bėgant metams Seime prie šio klausimo vis buvo grįžtama ir galiausiai, Valstybės kontrolei po audito konstatavus, kad VAAT‘o egzistavimas nėra pagrįstas, ši institucija tiesiog buvo panaikinta. Taigi metų metus vieni pareigūnai dirbo savo darbą pro sukąstus dantis, gavę atleidimo lapelius (RAAD‘ų darbuotojai), o kiti žmonės (VAAT‘o darbuotojai) gavo atlyginimus, užėmė valstybines darbo vietas, tačiau taip ir liko neaišku, kokias funkcijas ir kam jie vykdė. Valstybė patyrė visiškai nepateisinamas išlaidas: etatų perkėlimo iš RAAD‘ų į VAAT‘ą, atleistų darbuotojų išeitinių kompensacijų ir kitas šios institucijos kūrimo bei naikinimo išlaidas. Kas kompensuos šioje sistemoje dirbančiųjų nusivylimą ir netikrumą dėl ateities, kuris tikriausiai darbui įkvėpimo nepridėjo?
Dar ankstesnės reformos. Visos šios reorganizacijos buvo vykdomos iš dalies ir be Seimo pritarimo, tik ministro įsakymais, negana to, darbuotojams neatsigavus po ankstesnių reformų. Juk dar 2002 m. miškų kontrolė iš urėdijų perduota Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai, po kelerių metų – RAAD‘ams, o iš jų 2012 m. perkelta į Valstybinę miškų tarnybą (VMT), vėliau vėl RAAD‘ams, kurie pernai dar kartą reorganizuoti.
Situacija dabar. Galiausiai, jau prie šios valdžios RAAD‘ai buvo apjungti į vieną Aplinkos apsaugos departamentą. Pati idėja dalį funkcijų iš vietinių RAAD‘ų regionuose perkelti į Vilnių prieštarauja tiek regioninės politikos (socio-ekonomine prasme), tiek kontrolės funkcijos principams. Atvirkščiai – siekis mažinti pareigybių skaičių turėtų būti nukreiptas į Vilnių ir į pačią Aplinkos ministeriją, o ne į jai pavaldžius padalinius regionuose, vykdančius praktinius darbus. Taigi situacija nuo to nė kiek nepagerėjo. Metų metus gąsdinta ir stekenta sistema buvo reorganizuota dar kartą. Funkcijų daugėja, darbų apimtys plečiasi, visuomenės akyse lyg iš gausybės rago veriasi naujos aplinkosauginės žaizdos ir problemos, o finansavimas ir etatai atsilieka.
Ką daryti? Pirmiausia reikia nustoti be atodairos reorganizuoti sektorių. Žmonės jau pavargo. Be to, bet kokį darbą atlieka ne įstaigos ir tarnybos, ne institucijos ir departamentai, o juose dirbantys žmonės! Jų kompetencija, motyvacija ir valia kurti bei saugoti savo valstybę ir jos gamtą yra sistemos esmė. Investicija į žmogų yra pati svarbiausia investicija. Todėl nuoseklus atlyginimų didinimas turi būti pagrindinė artimiausio dešimtmečio reforma. Nacionalinio lygmens koordinavimas taip pat turi būti stiprinamas ne naujų reorganizacijų pagalba, o politinės valios kiekiu pačioje Aplinkos ministerijoje. Kol sistema pradės veikti sklandžiai, kol eiliniai pareigūnai nebebijodami teisminio persekiojimo imsis stambaus kalibro pažeidėjų, kol korupciją ir „švogerizmą“ pakeis atsakomybė ir kompetencija – procesus betarpiškai turi prižiūrėti Aplinkos ministerija. Atitinkamuose departamentuose sutelkta kompetencija ir politinė valia, kuruojant viceministrams ir pačiam ministrui, šiame etape turėtų kompensuoti bet kokius sisteminius trūkumus, nes reformų jau gana! Aplinkosaugos kontrolės funkcijoms vykdyti reikia pasitelkti visų įmanomų panašias funkcijas vykdančių pareigūnų pagalbą. Dabartinė valdžia bandė eiti priešingu keliu ir atimti iš miškininkų pareigūno statusą, o tuo pačiu realią galimybę vykdyti aplinkos apsaugą miškuose. Seimo Aplinkos apsaugos komitete šias klaidingas užmačias sustabdėme. Tačiau nueita ir kitu klystkeliu – atimant įgalinimus ir apskritai sumažinant neetatinių aplinkosaugininkų pajėgas. Mūsų gamtos saugojimo iššūkyje greta neetatinių aplinkosaugininkų turėtume pasitelkti ne tik įvairius statutinius pareigūnus, kaip antai policija, pasienio apsauga ir t. t., bet ir visuomenines organizacijas, tokias kaip Lietuvos šaulių sąjunga ir pan. Galiausiai, visuomenės švietimas ir visų institucijų susitelkimas turėtų pagaliau sukurti organišką piliečių bendruomenę, kurios tikslas – švari Lietuva.
Paulius Saudaurgas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
