Sąmokslo uvertiūra
Geopolitinio teatro gurmanai ploja katučių: juk mūsų provincialioje scenoje beveik premjera, o užkulisiuose ietis greičiausiai surems tokie scenos grandai kaip „Gazprom“ ir „Chevron“!
Vieni garsiausių Lietuvos trubadūrų jau brūkštelėjo diametraliai priešingas praeities ir ateities įvykių recenzijas: tai Rimvydas Valatka su literatūriškai vingriu komentaru portale 15min.lt: „Skalūnų dujos ar Žygaičių trobos ir tvarteliai?“ bei Rūta Janutienė su sąmokslo teorijų paskviliu portale alfa.lt: „Kubilius: patriotinis turinys korupcinėje formoje“.
Visa ši uvertiūra jau dabar primena Umberto Eco romaną „Prahos kapinės“, kur pats velnias galvą nusisuktų ieškodamas galų tarp masonų, žydų ar jėzuitų „rengiamų sąmokslų“. Tik U.Eco moralas rimtas: kai perlenkiama su sąmokslais – baigiasi pasauliniais karais ir masiniais genocidais. Lietuviškojo nuosaikumo atveju baigsis geriau – liksime prie suskilusios geldos. Panašiai kaip su Visagino atomine elektrine...
Ką daryti? Žinoma, aiškintis ir kalbėtis, tik be išankstinių sąmokslo teorijų!
Ką daryti? Žinoma, aiškintis ir kalbėtis, tik be išankstinių sąmokslo teorijų! Galbūt Žygaičių bendruomenė neteisi dėl perdėtų aplinkosauginių baimių ar technologinių detalių, bet ji tikrai teisi reikalaudama aiškumo ir informacijos.
Aplinkos apsaugos komitete sutarėme rengti ne vieną aiškinamąjį seminarą ir sau, ir visuomenei. Nes politikų toks ir uždavinys – kalbėtis ir rasti objektyvius sprendimus, naudingiausius visai valstybei. Kita vertus, skalūnų dujų klausimas yra tiesioginė Aplinkos ministerijos kompetencija, o dar labiau tiesioginė (jai pavaldžios) Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) kompetencija. Tai dabar ir atrodo, kad vienintelis pareigūnas, žinantis visus atsakymus, yra LGT vadas Juozas Mockevičius.
Jis visur kviečiamas atsiskaityti, klausinėjamas ir galų gale kaltinamas už tai, kad atidarė skalūnų Pandoros skrynią mūsų žalioje Lietuvėlėje… Taip neturėtų būti. Tačiau kol Aplinkos apsaugos ir/ar Energetikos (Ūkio?) ministerijose atsiras užtektinai kompetencijos ir dėmesio – panagrinėkime, ką mes jau žinome apie tuos mistiškuosius skalūnus.
Šia tema dažnai supinamos įvairios dimensijos. Vienos tikros, kitos mitologizuotos ar apskritai laužtos iš piršto. Visoje Europoje skalūnų dujų oponentai pažymi šias pagrindines problemas. Pirmiausia – tai potenciali grėsmė chemikalais užteršti požeminius vandenis hidraulinio plėšymo procese bei poveikis aplinkai dėl daugelio gręžinių tiek seismine, tiek kraštovaizdžio prasmėmis. Kai šie aplinkosauginiai aspektai nagrinėjami kartu su ekonominiais, teisiniais ir politiniais – ne tik visuomenei, bet ir atsakingiems pareigūnams ir ekspertams sunku susigaudyti. Atskirkime juos.
Kas yra skalūnų dujos?
Kartais atrodo, jog diskusijos dalyviai net užmiršta, kas tai per dujos (gal jos pačios nuodingos?)… Ir kas gi tie mistiniai netradiciniai angliavandeniliai? Molio skalūnų dujos (angl. shale gas) – tai nelaidžiuose molio skalūnų sluoksniuose įstrigusios tos pačios gamtinės dujos (metanas), kuriomis savo butuose šildome sriubą. Netradicinės (nekonvencinės) yra ne jos pačios, o jų išgavimo būdas.
Nes šiuo atveju dujos ne patogiai susikaupusios vienoje ertmėje, kur jas santykinai lengva išsiurbti, o kaip maži burbuliukai įstrigusios skalūnų tarpuose. Taigi norint jas išgauti reikia ne tik gręžti porą kilometrų vertikaliai į gylį, bet gręžinio apačioje daryti papildomus horizontalius gręžinius ir veikti skalūnus hidrauliniu slėgiu bei vandens (dešimtys tūkstančių kubinių metrų vienam gręžiniui), smėlio ir papildomų chemikalų mišiniu (vadinamasis hidraulinis plėšymas, ardymas ar skaldymas).
Pasaulyje yra riboti iškastinio kuro (angliavandenilių: naftos ir dujų) ištekliai ir jie netolygiai pasiskirstę valstybėse, o ir tie patys kada nors baigsis. Tik vienur anksčiau, kitur – vėliau.
Tai ne tik padeda išstumti dujas iš skalūnų, bet ir jas surišti bei užtikrinti dujų pritekėjimą iš gręžinio ilgesnį laiką. Neabejotinai tai daug komplikuotesnis ir brangesnis būdas nei siurbti dujas iš įprasto (konvencinio) telkinio. Skirtumas panašus lyg vienu atveju siurbtumėte šiaudeliu skystį iš stiklinės, o kitu iš kempinės (ją juk reikėtų dar gerai paspausti). Tai kam taip sudėtingai jas bandyti išgauti?
Pasaulyje yra riboti iškastinio kuro (angliavandenilių: naftos ir dujų) ištekliai ir jie netolygiai pasiskirstę valstybėse, o ir tie patys kada nors baigsis. Tik vienur anksčiau, kitur – vėliau. Išvalgius puodą vis tiek gramdysime nuo jo sienelių (ar iš „kempinių“) likučius visame pasaulyje. Kaip ir su kiekviena kam nors alternatyvia technologija – kai ji išsivysto tiek, jog būtų ekonomiškai konkurentabili, ji suklesti.
Taip ir dabar, tos valstybės, kuriose įprastų dujų telkinių daug mažiau nei skalūninių dujų klodų, bei kuriose „know how“ jau tiek pažengė, kad vietoje išgaunamos skalūnų dujos gali būti patiekiamos į rinką konkurentabilia kaina – tai daro. Tai daugiausia vyksta Šiaurės Amerikoje: Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje.
JAV patirtis
Pirmasis gręžinys siekiant iš skalūnų išgauti dujas JAV buvo atliktas 1946 m., tačiau komercinis išgavimas prasidėjo 2000 metais. Ligi tol ilgus dešimtmečius vyko tyrimai, buvo tobulinamos technologijos. Ir ne veltui. Jau 2010 metais iš skalūnų išgaunamos dujos sudarė 20 procentų visų JAV išgaunamų dujų, bei prognozuojama, kad 2035 m. jos sudarys 50 proc. Socialinio efekto iliustracijai verta paminėti, kad su šia netradicinių angliavandenilių gavyba sukurtos apie 150 tūkst. tiesiogiai susijusių ir apie 450 tūkst. netiesiogiai susijusių darbo vietų.
Žinoma, vyksta daug diskusijų – kaip ir Europos Sąjungoje (ES), taip ir JAV visuomenė pagrįstai domisi šių technologijų poveikiu aplinkai. Taigi JAV dujas išgaunančios kompanijos, bei susijusi pramonė siekia nuolat tobulinti procesą ir kartu su federaline ar vietos valdžia kaip įmanoma skaidriau pateikti informaciją visuomenei. Būtent apie JAV kompanijos „Chevron“ atėjimą į Lietuvą ir kalbama skalūnų dujų epopėjoje. Bet tai natūralu, nes Europoje tokios patirties nėra, taigi visi svaičiojimai apie tai, kad Lietuva pati galėtų imtis išgauti savo skalūnų dujas artimiausiame dešimtmetyje atrodo naivūs.
Potencialas
Kodėl JAV priekyje? Atsakymas glūdi motinoje gamtoje, tiksliau – žemynų geologijoje. Pačių JAV šaltinių duomenimis, naftos ir dujų klodai žemynuose pasiskirsto nevienodai. Tai natūralu, tačiau nevienodas ne tik absoliutus jų kiekis, bet ir gerokai skiriasi būdai, kaip jie yra pasislėpę: tradiciškai (konvenciniai telkiniai) ir netradiciškai (dujos ar nafta įsiterpę skalūnuose).
Štai iliustraciniai (apytiksliai) skaičiai trilijonais kubinių metrų naftos ekvivalento: Kinijoje ir aplink – apie 0,14; Rusijoje ir aplink – 0,3; Afrikoje (žemiau Sacharos) – 0,1; Europoje – 0,05.
Visose minėtose teritorijose konvencinių ir nekonvencinių telkinių pasiskirstymas yra maždaug pusė per pusę. Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje iš maždaug 0,3 trilijonų kubinių metrų naftos ekvivalento skalūnuose pasislėpęs tik koks dešimtadalis. Taigi kam šiai pasaulio daliai sukti galvą dėl skalūnų dujų jei ir konvencinių – per akis?
Tačiau štai „kitapus balos“ vaizdelis priešingas. Lotynų Amerikoje apie du trečdaliai iš 0,2 trilijono kubinių metrų rezervo yra netradiciškai užkasti, o Šiaurės Amerikoje iš 0,3 potencialo tik koks penktadalis yra konvenciniuose rezervuose.
Lietuva per metus suvartoja apie 3 mlrd. kub. metrų dujų.
Akivaizdu, kad JAV energetikos ateitis – skalūnų rankose. 2011 m. JAV Energetikos informacijos administracijos raporte pažymima, kad Lietuvoje galėtų būti apie 480 mlrd. kub. m skalūnų dujų, iš kurių galima išgauti apie 100 mlrd. kub. m. Pasak LGT, galimas išgauti Lietuvoje išteklių kiekis būtų 20–30 mlrd. kub. m.
Tuo tarpu Lietuva per metus suvartoja apie 3 mlrd. kub. metrų. Palyginimui naftos (tradiciniu būdu) Lietuvoje per metus išgaunama tik apie 100 tūkst. tonų, o lietuviškos dujos daugiausia randamos pelkėse ir durpynuose bei pramoniniu būdu išgaunamos ir sudeginamos tik kaip šalutinis produktas siurbiant naftą. Taigi potencialiai reikšmingas nacionalinis energetinės nepriklausomybės dėmuo yra tik netradicinis.
Ekonominis efektas
Kritikai niurzga: „Ateis amerikonas, siurbs mūsų dujas, darys biznį, o mums paliks tik užterštą vandenį…“. Apie aplinkosaugą – vėliau, bet taip, ateis amerikonas ir „darys biznį“! O su tuo „amerikonu“ ateis darbo vietos, ateis mokesčiai, taip pat ir už gamtos išteklius, ateis užsakymai vietiniam verslui, ateis daugiau duomenų apie mūsų gelmes bei ateis papildoma patirtis.
Nekalbu apie pačios skalūnų dujų gavybos „know how“, kuria „amerikonas“, žinoma, nesidalins, bet ateis visos Europos dėmesys nes taip – mes būsime vieni pirmųjų ir būtent dėl to įgysime ekonominę, teisinę ir mokslinę patirtį. Tačiau už vis svarbiausia – ateis rinka!
Tikrai kenčiam dėl monopolinių „Gazprom“ dujų kainų. Balsų choras keikia valdžią, kad ši su tuo nesusitvarko, nesidera, nereguliuoja ir t.t., bet galimybė realiai ir ilgalaikiai lemti kainą valstybiniu lygiu egzistuoja tik planiniame ūkyje... O pas mus rinkos ekonomika! Vieninteliai du į skirtingas puses tempiantys kainą veiksniai čia yra monopolija ir rinkos konkurencija. Kuo didesnė konkurencija, tuo mažesnė kaina, ir atvirkščiai.
Ačiū Europos Komisijai, kuri inicijavo ir buvusiai Andriaus Kubiliaus Vyriausybei, kuri pradėjo įgyvendinti vadinamąjį ES Trečiąjį energetikos paketą, numatantį dujų rinkos diversifikavimą ir monopolio skaldymą.
Sėkmingai pradėtas įgyvendinti Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Pietų Korėjoje mums jau statomas SGD terminalas – saugykla, po 18 mėnesių jis atplauks į Klaipėdą. Paskelbtas konkursas dujoms pirkti bei konkursas krantinei ir dujotekiui statyti. Tai veikėjas Nr.2 po „Gazprom“ Lietuvos dujų rinkoje. Trečiasis veikėjas dar labiau sugriautų monopolį ir įvestų natūralius rinkos dėsnius, dėl to kaina vartotojui dar labiau sumažėtų, o tiekimo saugumas (nenutrūkstamumas) padidėtų.
Aplinkosaugos klausimai
Visuomenė ir ypač bendruomenės iš tų regionų, kuriuose ketinama žvalgyti ir išgauti angliavandenilius netradiciniu būdu, pagrįstai kelia aplinkosauginius klausimus. Jie turės būti atsakyti. Tai padaryti pirmiausia atsakingos valstybės institucijos (Aplinkos ministerija pirmoji) bei patys investuotojai (pvz. „Chevron“). Tačiau šiuos visuomenėje keliamus klausimus, matyt, verta suskirstyti į tam tikras lentynas.
Ar tikrai visi klausiantieji iš tiesų nori atsakymų, o gal jų tikslas – pats triukšmas? Ar laukiame atsakymų iš tų, kurie iš tiesų turi kompetencijos ir visuomenės suteiktą mandatą juos atsakyti, ar mums labiau tiks visi save vadinantys mokslininkais ar ekspertais? Mat visuomenėje visada egzistuoja su vėjo malūnais kovojančių apokaliptinių pranašų, kurie tikriesiems veikėjams (nebūtinai geriukams) labai tinkami rezgant savitiksles sąmokslo teorijas. Todėl keliant ir atsakant į kiekvieną klausimą būtina kompetencija ir platus žvilgsnis.
Čia negaliu nesutikti su Rimvydu Valatka, jog galimai neigiamo poveikio vienam kitam vietos ūkiui negalima supriešinti su objektyviu valstybiniu interesu, šiuo atveju – su svarbiu energetinės nepriklausomybė sandu.
Pavyzdžiui, piktinamasi, kad jau žvalgybos metu galimai būtų pažeista melioracijos sistema. Kad taip yra nutikę Kintuose. Kas gali paneigti, kad taip nenutiks Žygaičiuose? Net neketinu to neigti, gal ir gali, bet: 1) Kintuose tai nutiko prieš daugelį metų; 2) žvalgyta ne dujų, o naftos; 3) tai darė visai kita kompanija.
Kita vertus, kaip buvo atsakyta Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje, panašūs geologiniai tyrimai Lietuvoje vykdomi daugelį metų ir niekas dėl to nei nukentėjo, nei kėlė triukšmą. Panašiai Vokietijoje nusistebėjo Angela Merkel: „Kodėl reikia drausti technologiją, kuri Vokietijoje naudojama daugelį metų ir be jokių incidentų?“
Pagal Vokietijos Aplinkos ministerijos duomenis, hidraulinis plėšymas šalyje taikomas nuo XX a. 7 dešimtmečio ir buvo atliktas apie 300 kartų išgaunant tradicinius angliavandenilius. Tačiau šį kartą juk kalbama apie skalūnų dujas, o tai reiškia energetinių karų zoną – ir propagandos karo zoną, o propagandos pasaulyje kiekviena musė gali virsti drambliu. Jei visada būtume vadovavęsi tik principu: „o kas, jeigu?“, civilizacijos iš viso nebūtų.
Galbūt neigiamų pasekmių melioracijos sistemai išvengti galima tiesiog vadovaujantis jos kanalų schema? Tačiau optimistinis scenarijus mūsuose negajus... Kita vertus, niekas netrukdo atsakingoms valdžios institucijoms teisingai sudėti saugiklius dėl aplinkosauginių reikalavimų ir pasekmių kompensavimo.
Visa sunkioji žaliųjų artilerija, žinoma, nutaikyta į patį gavybos procesą, t.y. hidraulinį plėšymą, beje, ne vienoje ES valstybėje seniai taikomu kitiems ištekliams išgauti.
Visa sunkioji žaliųjų artilerija, žinoma, nutaikyta į patį gavybos procesą, t.y. hidraulinį plėšymą. Su šiuo egzotiniu veiksmu (beje, ne vienoje ES valstybėje seniai taikomu kitiems ištekliams išgauti, pvz., tradiciniams angliavandeniliams, ar kreidai (Danijoje)) susiję du įtarimai: galimas seisminis aktyvumas (t.y. žemės drebėjimai); galimas vandens užteršimas chemikalais naudojamais hidraulinio plėšymo mišinyje tiesiai iš gręžinio bei vėliau saugant ar toliau naudojant atitarnavusį mišinį.
Dėl žemės drebėjimų Lietuvoje kažkaip niekas per daug galvos nesuka (ir teisingai daro). Dėl užteršto vandens neabejotinai reikia kelti klausimus ir į juos gavybos kompanija privalės atsakyti.
Teoriškai pavojaus aplinkai būti neturėtų. 1) Pats hidraulinio plėšymo procesas nutaikytas į kelių kilometrų gelmę. Ar gerai įsivaizduojame kelių kilometrų storio uolienos ir grunto filtrą? Taigi potencialiai sveikatai ar gamtai pavojingas mišinys praktiškai neturi jokių šansų patekti į žmonių poreikiams naudojamo vandens gręžinius ar šulinius (maksimum keli šimtai metrų). 2) Gręžinio viršuje naudojama kelių sluoksnių plieno ir betono apsauga, kad mišinys iš paties gręžinio per jo sienas nepatektų į požeminius vandenis. 3) Technologijos vystosi ta linkme, kad vanduo būtų panaudojamas daugelį kartų taip iki minimumo sumažinant „atitarnavusio“ vandens mišinio kiekį, kurį, žinoma, reikia arba atitinkamai saugoti, arba filtruoti ir panaudoti kitaip.
Teisiniai klausimai
Jau nuo 2003 m. pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintos Naftos paieškos ir gavybos Lietuvoje strategijos įgyvendinimo priemones, numatyta periodiškai rengti angliavandenilių išteklių naudojimo konkursus. O jau 2011 metais Vyriausybė pavedė LGT paskelbti „skalūninių dujų ir kitų angliavandenilių paieškos ir gavybos konkursą, dėl ko 2012 metais ir paskelbtas daugiausia dėmesio sulaukiantis tarptautinis angliavandenilių išteklių naudojimo konkursas Šilutės-Tauragės ir Kudirkos-Kybartų plotuose, skirtas tiek tradiciniams, tiek ir netradiciniams angliavandenilių ištekliams žvalgyti bei išgauti.
Konkurso laimėtoją nustato komisija, kuriai vadovauja aplinkos viceministras, o nariai yra Aplinkos, Teisingumo, Eneregetikos ir Ūkio ministerijų bei LGT atstovai. Kuo piktinamasi?
Pavyzdžiui, kad konkursą iš viso reikia stabdyti, nes skalūnų dujų apskritai mums nereikia; kad akivaizdu, kas laimės šį konkursą, t.y. jį laimės tas, kuris turi technologinę patirtį, o turi tik JAV kompanijos... (bet tai natūralu); kad gavęs licenciją žvalgyti, gauna ją ir išgauti... (bet juk tai irgi natūralu ir logiška). Nei teisinio, nei ekonominio dviračio mes neišrasime, viskas, kur reikia ir galima sudėti teisinius saugiklius yra aplinkosauga, t.y. užtikrinti, kad gavyba bus vykdoma laikantis aukščiausių reikalavimų ir su mažiausiu poveikiu aplinkai, o jam esant nustatyti aiškius ir griežtus žalos kompensavimo gyventojams mechanizmus.
Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybė 2012 m. nusprendė, kad skalūnų dujų žvalgybą vykdyti galima, tik, atsižvelgdama į aplinkosaugininkų susirūpinimą, ypač dėl vandens užteršimo rizikos, pareikalavo hidraulinį plėšymą griežtai kontroliuoti.
Vyriausybė kuria sistemą, kuri sudarytų prielaidas nutraukti hidraulinio plėšymo procesą dar nepadarius žalos aplinkai. Planuojama įkurti Netradicinių angliavandenilių įstaigą, kuri stebėtų ir esant poreikiui padėtų plėtoti skalūnų dujų sektorių.
Kitos šalys
Visoje Europos Sąjungoje, tiek jos centrinėse institucijose (Europos Komisija bei Europos Parlamentas), tiek ir šalyse narėse vyksta aktyvi diskusija dėl netradicinių gamtinių dujų gavybos galimybių Europoje. ES lygiu kol kas apsiribojama rekomendaciniais teisės aktais, atkreipiančiais dėmesį į aplinkosauginius aspektus, tačiau griežtas apsisprendimas dėl gavybos paliekamas kiekvienai šaliai narei.
Kiekviena iš jų, priklauso nuo savo esamos politinės konjunktūros, jautrumo gamtos apsaugai, viešajai nuomonei, ar tiesiog „Gazprom“ įtakos konkrečioje šalyje stiprumo, renkasi visiškai skirtingus kelius. Kai kurios moratoriumu uždraudė (Bulgarija) ar svarsto uždrausti skalūnų dujų gavybą jų teritorijoje apskritai, kitos jau pradėjo aktyvią žvalgybą.
Toliausiai pažengusios skalūnų žvalgyboje šiandien yra Jungtinė Karalystė ir Lenkija.
Toliausiai pažengusios skalūnų žvalgyboje šiandien yra Jungtinė Karalystė ir Lenkija. Privačių (JK ir JAV) kompanijų bendromis pastangomis į skalūnų dujų paieškas šiaurės vakarų Anglijoje jau investuota dešimtys milijonų dolerių ir, jų teigimu, jei žvalgomame plote pavyktų išgauti bent 10 proc. ten esančio jų kiekio, JK dujų poreikiai būtų patenkinti septyneriems metams.
Akivaizdu, kad JK pažanga ir patirtis gali atverti perspektyvas skalūnų dujų gavybai visoje likusioje ES. Lenkijos Vyriausybė tikisi, kad skalūnų dujų sektoriaus plėtojimas skatins ekonomikos augimą, sumažins priklausomybę nuo rusiškų dujų importo ir mažins kainas energetikoje.
Pagal Lenkijos geologijos instituto duomenis skalūnų dujų ištekliai užtikrins šalies dujų poreikį mažiausiai 25 metams.
Būti ar nebūti skalūnų dujoms Lietuvoje?
Uždegę žalią šviesą balta varna nebūtume, o uždegę raudoną, ko gero, liktume galvas smėlyje įkišę stručiai – nei patys kasam, nei kitam duodam. Ką atsiribojusios nuo sąmokslo teorijų tikrai turi padaryti valdžios institucijos? Būtina aiškiau reglamentuoti skalūnų dujų gavybos Poveikio aplinkai vertinimą, įtraukiant į tai visus galimus aspektus; griežčiau ir aiškiau reguliuoti cheminių medžiagų naudojimą ir jų atskleidimą; užtikrinti pačių gręžinių sandarumą ir galų gale – panaudoto vandens tolesnio naudojimo kontrolę.
Gyventojams turi būti numatytas aiškus ir efektyvus kompensacijos už padarytą žalą mechanizmas. Visą šį procesą jau dabartinėje stadijoje palengvintų ir jau veikiančių atsakingų institucijų tokių kaip LGT, Aplinkos apsaugos agentūra, bei Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, funkcijų ir kompetencijų išgryninimas. Vietos bendruomenės turi būti ne ignoruojamos, o su jomis kalbamasi ir atsakoma į visus iškilusius klausimus. Taigi nestabdykime, o atsakingai veikime.
Laikas tik „Gazprom“ naudai, nes kol mes ieškome alternatyvų ir diskutuojame, tai jis šildosi iš mūsų visų, dujų vartotojų, kišenės...
P.Saudargas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
