Du-dunkst, du-dunkst, du-dunkst – lyg per negyvėlių kaulus niūriai dunksi vagonas. Prispaudžiu ausį prie gulto ir po savim girdžiu, kaip ratas kimiai skaičiuoja kaukoles: du-dunkst, du-dunkst, du-dunkst... „Čia po kiekvienu pabėgiu guli po žuvusį kalinį, – niūriai pastebi mus sutikęs Abezės gyventojas, – o jų čia milijonai“.
Sovietiniai Gulago architektai puikiai išmanė, kaip vienu šūviu nušauti du zuikius: įsisavinti Pečioros baseino turtus (anglį, naftą, dujas, kitas naudingąsias iškasenas) bei metodiškai į kapus nuvaryti milijonus daugelio tautų politinių kalinių bei karo belaisvių.
Šis nuo likusio pasaulio slėptas košmaras buvo pristatomas lyg ambicinga romantiška istorija. Sukurta sovietinė legenda, kad neva komių medžiotojas radęs upelyje keistus degančius akmenis ir nusiuntęs juos pačiam V.Leninui, o įžvalgiausias imperijos protas iš karto sumetė, ką reikia daryti.
„Čia po kiekvienu pabėgiu guli po žuvusį kalinį, – niūriai pastebi mus sutikęs Abezės gyventojas, – o jų čia milijonai“.
Iš tiesų apie poliarinius anglies lobius jau žinota carų laikais, bet net Rusijos carai nebuvo tokie beatodairiškai akli jų įsisavinimo kainai. Anglies gavyba arkties sąlygomis bei to meto priemonėmis ir jos transportavimas iš atokaus regiono būtų pareikalavę per daug žmonių gyvybių. Tik ne sovietams... Jų žiauriai demagogijai ribų nebuvo: „atkaklus darbas – kelias į laisvę“ tikino lagerio šūkis. O atkakliai dirbdami nežmoniškame šaltyje ar darganoje, be spec. drabužių, išsekę nuo bado ir ligų nuteistieji privalėjo užsiimti ir filosofine saviugda – „lagerio bausmė – kelias į radikalų socialinį atgimimą“ – pakiliai skelbė kitas lagerio plakatas.
Šiems apmąstymams nuteistieji turėdavo kelis mėnesius, po jų bet koks egzistencializmas virsdavo trapia egzistencija tarp čia ir anapus, ir jei neįvykdavo stebuklas, jo dienos buvo suskaičiuotos. Traumos, išsekimas, ar lagerio ligos: cinga, pelagra, skorbutas, dizinterija palauždavo tuos, kurie išvengdavo žiaurių prižiūrėtojų kulkos. Išskirtinės sveikatos ir sėkmingai susiklosčius aplinkybėms gal tik kas dešimtas laimingasis ištvėrė iki režimo sušvelnėjimo ir grįžo ar liko ten, kad ir kaip, bet Gyventi.
Tinkamiausia sąvoka apibūdinti šią tuštėjančią gyvenvietę – „juodoji skylė“.
Pačioje Abezėje šachtų nebuvo, čia atveždavo ligonius ir suluošintus. Numirti. Tinkamiausia sąvoka apibūdinti šią tuštėjančią gyvenvietę – „juodoji skylė“. Astronominis terminas „juodoji skylė“ reiškia mirusią žvaigždę, susitraukusią į mažytį tašką, bet dėl savo milžiniškos gravitacijos ryjančią viską pakeliui. Juodoji skylė sutraukia viską, net pagauta šviesa iš jos nepabėga. Abezė taip pat sutraukė ir užgesino ryškiausius šviesulius.
Tarp kitų čia ilsisi lagerio baisumų nukankinti garsus filosofas Levas Karsavinas, mūsų nepriklausomos Lietuvos artilerijos generolas Jonas Juodišius. O kiek dar bevardžių šviesuolių atgulę čia po šalta tundros velėna, po juodom lentelėm su numeriais, dažnai po kelis šviesuolius vienam numeriui, dažnai – ne po savo numeriu...
Budeliai mirties biurokratiją vedė daug aplaidžiau nei kurpė pramanytas politines bylas. Čia net gelžbetoniniai paminklai sunkiai kabinasi į gyvenimą ant nestabilaus tundros grunto. Niūriai ir atkakliai lyg pelkė Abezė toliau vykdo savo užduotį – praryti visus ir viską, kas čia užklysta. Tiesa, rusena šviesos žiburėlis net čia, lyg primindamas jog kur plaka bent viena širdis – viltis yra. Vietinio entuziasto rankomis puoselėjami ne tik šie su gamta susilieję kapai, bet ir nedidelis vieno kambarėlio istorijos muziejus, kuriame deklaruojama niūri Abezės ir viso Gulago tiesa. Muziejuje rastas eilėraštukas taikliai apibūdina šią tiesą, kurį improvizuotai išversčiau iš rusų kalbos taip:
Vežė, vežė, vežė...
Į patį patį žemės kraštą,
Kur stepės skurdumoj naktis paklysta,
Nei balso čia žmogaus, nei rytmečio gaidžių,
Anei dienos naujienų čia jokių.
Ir eina dienos vienišos ir susigūžę
Per pilką tundrą – basos, tuščios,
Tuščios, tuščios, tuščios...
Užduotis buvo aiški lyg ledo luitas bei tokia pat šalta ir abejinga savo tikrove: panaudojant priverstinį pavergtų tautų ir prasikaltusių savų piliečių darbą nutiesti geležinkelį į Šiaurę, beveik ligi Arkties vandenyno, pakeliui statant darbo stovyklas. Uchta, Inta, Vorkuta... nė vienoje kitoje pasaulio vietoje nerastum tiek miestų, gimusių iš darbo ir mirties lagerių. Kitokių šiose vietose ir nėra. Dar ir dabar Komijos respublikoje išilgai geležinkelio įsikūrusiose gyvenvietėse greta gyvena buvę kaliniai ir jų prižiūrėtojai. Kas jų galvose? Ką mato jie žvelgdami į tuštėjančius miestus, į tundra užžėlusius jų likimo brolių kapus... Istorijos klaidų skaudulius ar buvusią imperijos šlovę?
Mums – viskas aišku. O jiems? Jeigu nematysime mirties geležinkelio ir kitų Gulago žaizdų vienodai, tai karas nepasibaigė. Jis vis dar vyksta mūsų galvose. Milijonai ašaromis ir krauju sulaistytų Sibiro kvadratinių kilometrų ieško identiteto. Vienur taiga ir tundra nutrynė istorijos žaizdas be pėdsako. Kitur tai jau memorialinės Gulago piligrimų lankomos vietos.
Uchta, Inta, Vorkuta... nė vienoje kitoje pasaulio vietoje nerastum tiek miestų, gimusių iš darbo ir mirties lagerių. Kitokių šiose vietose ir nėra.
Kaip toliau didžioji Rusija elgsis su istorine atmintimi? Mums – viskas aišku. O jiems? Jau dabar kai kurie Vorkutos senbuviai patys kalėję lageriuose ir dirbę anglies šachtose su nostalgija prisimena anuos laikus. „Sąlygos lageryje buvo žmoniškos, pavalgyti gaudavom, žiemą – žieminiai drabužiai, vasarą – vasariniai – pasakojo viena šachtoje dirbusi močiutė – su nacių koncentracijos stovyklomis nepalyginsi“. Užbėgama už akių. Kas tai? Stokholmo sindromas? Nuolatinės propagandos ir gudrios demagogijos rezultatas? Bet juk yra daugel liudininkų, kurie šias dvi mirties mašinas gretina ir dar neaišku, kuri buvo žiauresnė. Tik Stalinas su savo budeliais veikė gudriai – jų versijoje tie milijonai šalčiu, badu ir kaulalaužių čekistų rankomis nukankintų kalinių – tai romantiški herojai savo kaltę prieš „Didžiąją Tėvynę“ išpirkę šiaurės užkariavimu. Neva specialiai jų niekas nežudė... Nebent bandydavo pabėgti ar sukilti.
Ir tikrai, sunku patikėti, kad 1953 m. rugpjūtį Vorkutos šachtose po šitiek metodiško alinimo metų išliko ir įsiplieskė pasipriešinimas. Kaliniai sukilo reikalaudami žmoniškesnių sąlygų. Tuo metu į lagerius pateko daug buvusių kareivių, kuriems užteko narsos, pasirengimo ir suvokimo, kad išeities nėra – arba lėta mirtis, arba rizikingas veiksmas. Visi pasipriešinę buvo sušaudyti. Šios dienos perspektyvoje šis sukilimas prieš sovietų valdžią ryškėja kaip simbolinis aktas. Vorkutos sukilimo metu žuvo ir keliolika lietuvių. Jų auka mums įrodo – sąlygos ten nebuvo ir negalėjo būti žmoniškos, jei vyrai pasirinko savižudišką iššūkį sistemai. Kiekvienas, praėjęs Gulago Golgotą, yra didvyris, o šią golgotą kūrę – kruvini budeliai! Mums – aišku. Bet privalome tai išaiškinti ateinančioms kartoms, savo Lietuvos ir viso pasaulio.
Paulius Saudargas yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narys
