Smurtas prieš moteris kelia ir rimtą pavojų visuomenės sveikatai visame pasaulyje, ir pažeidžia moterų žmogaus teises. 2017 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nustatė, kad 1 iš 3 moterų pasaulyje (35 proc.) yra patyrusi fizinį ar seksualinį smurtą. Pasaulyje, visai kaip ir pas mus, dažniausiai prieš moteris smurtauja jų sutuoktiniai ar antrosios pusės, o smurtas artimoje aplinkoje siejamas su neigiama emocine ir fizine aukų, jų vaikų sveikata bei socialine ir ekonomine žala visai visuomenei.
Štai Jungtinėje Karalystėje, pavyzdžiui, Vyriausybės iniciatyva apskaičiuota, jog kiekviena smurto artimoje aplinkoje auka valstybei kainuoja 40 tūkst. eurų – tokia moteris nebegali produktyviai dirbti, patiria traumas, kitas sveikatos problemas. Be to, valstybei nemažai atsieina ir smurto artimoje aplinkoje prevencija, socialinė rūpyba ir kitos susijusios išlaidos (nors, remiantis skirtingais duomenimis, visos šios išlaidos gali siekti 2,5 mil. eurų).
Lygių galimybių ombudsmenas ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas neseniai inicijavo kampanijas, kuriomis siekiama priminti, jog smurtas artimoje aplinkoje – rimta, ypač sudėtingai sprendžiama problema, nes dažnai viskas vyksta už uždarų namų durų, be to, visuomenė turi pribręsti rimtiems kultūriniams pokyčiams, kad pagaliau ši problema iš tiesų būtų pripažinta. Deja, bet šiuo klausimu apklausų duomenys Lietuvoje neguodžia. 1 iš 4 moterų (24 proc.) teigia bent kartą išgyvenusi partnerio fizinį ar seksualinį smurtą. 2010 m. Eurobarometer apklausė mūsų tautiečius, o rezultatai parodė, kad 80 proc. lietuvių manė, jog smurtas artimoje aplinkoje dažnas reiškinys mūsų šalyje, bet 86 proc. kaltino ir pateisino smurtą prieš moteris minėdami „provokuojantį jų elgesį“.
Esminis žingsnis kovojant su šia problema – 2011 m. Lietuvoje priimtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas: įstatymui įsigaliojus vis daugiau moterų praneša apie smurtaujančius partnerius, vis dėlto, dar reikia labai daug nuveikti (pavyzdžiui, gėdingu laikytinas Lietuvos Seimo vengimas ratifikuoti Stambulo konvenciją). Kaip jau sakiau anksčiau, sprendžiant šias ar kitas problemas, net ir geriausios bausmių ar kontroliavimo priemonės neveiks, jei žmonės nepakeis ir savo vertybių bei kasdienio elgesio.
Jungtinėje Karalystėje apskaičiuota, jog kiekviena smurto artimoje aplinkoje auka valstybei kainuoja 40 tūkst. eurų.
Vidutinio dydžio Kolumbijos miestas pasiekė puikių rezultatų – ten smurtas artimoje aplinkoje vos per porą metų sumažėjo perpus. 2009-2011 m. Barrancabermeja mieste, kuriame gyvena 100 tūkst. gyventojų, vietinė ne pelno siekianti organizacija Corpovisionarios bendromis jėgomis su vietiniais gyventojais ir privačiomis institucijomis ėmėsi strategijos „Netinkamas elgesys negali būti pateisinamas“. Nustatyta, kad dažniausiai artimoje aplinkoje smurtaujama iš pavydo, tad miesto gyventojų kultūrą ir elgesį imtasi keisti naujoviškomis pedagoginėmis priemonėmis: įsteigta visą parą veikianti telefono linija, į kurią paskambinę pavydą pajutę žmonės galėtų pasikalbėti su psichologais, o žinomi dainininkai buvo paprašyti sukurti dainą apie tai, kad smurtas artimoje aplinkoje – nepriimtinas.
Be to, vietiniai žurnalistai apmokyti tinkamai, subtiliai pranešti apie smurto artimoje aplinkoje atvejus, gatvėse profesionalūs aktoriai atkūrė smurto scenas, o galiausiai išdalinti 10 tūkst. raudonų švilpukų – tokių, kokius naudoja sporto arbitrai – idant pamatę ar patyrę smurto artimoje aplinkoje atvejį žmonės galėtų sušvilpti ir atkreipti į dėmesį.
Mums pristačius tokius ar panašius pavyzdžius tarptautiniuose renginiuose, dažnai girdime juoką, išgirstame aplinkinių nuomonę, esą, smagiai čia žaidžiame, bet taip nepakeisime žmonių elgesio. O iš tiesų, šie „žaidimai“ smurto artimoje aplinkoje atvejų Barrancabermeja mieste sumažino perpus, pasitelkus atitinkamas priemones Bogotoje 70 proc. sumažėjo ir žmogžudysčių ir mirčių keliuose skaičius, o bendrame VGTU ir Londono ekonomikos mokyklos tyrime apskaičiuota, kad taip sunkvežimių įmonė gali kurui išleisti 10 tūkst. eurų mažiau. Visame pasaulyje esama tūkstančių kitų panašių praktinių ir mokslinių tokių veiksmų naudą patvirtinančių pavyzdžių ir juos įgyvendinti nėra nei itin sudėtinga, nei itin brangu.
Smurtas artimoje aplinkoje ir smurtas prieš moteris – kompleksinė problemą, kuriai reikalingi kompleksiniai sprendimai. Šią problemą galime išspręsti ne vien tik tikėdamiesi Valstybės veiksmų, o ir visi surėmę pečius vardan vieno tikslo. Lietuvoje puikiomis iniciatyvomis ši problema jau sprendžiama: rengiami el. kursai, kuriami pagalbos ištekliai, skaitmeniniai forumai, o socialine reklama atkreipiamas visuomenės dėmesys į smurto problemą; siekiama, kad pačios aukos nebebūtų laikomos kaltomis dėl to, kad prieš jas smurtaujama. Norėdami susidoroti su smurto artimoje aplinkoje problema, šias iniciatyvas turime dar labiau plėsti, įtraukti jas į pokyčių strategiją, kuria būtų siekiama pakeisti vertybes, lemiančias kai kurių visuomenės narių nuomonę, neva, smurtas prieš moteris tėra „priimtina“ ar „privati“ artimų santykių ar šeimos gyvenimo dalis bei kitas vertybes ir elgesį, kuriuo, deja, seka smurtautojai, aukos ir likusi visuomenės dalis.
Tyrimų rezultatai rodo, jog dažnai draugai, šeima ir net atsakingų valstybės institucijų darbuotojai kaltina aukas, įtikina jas nebekalbėti apie asmenines bėdas, taip neva saugant šeimos privatumą ir stabilumą.
Remiantis tyrimų duomenimis Lietuvos moterys pirmiausiai apie psichologinį ir emocinį smurtą dažniausiai pasipasakoja draugams ir artimiesiems, tuo metu dažniausiai jos dar nebūna patyrusios fizinio smurto. Deja, bet tų pačių tyrimų rezultatai rodo, jog dažnai draugai, šeima ir net atsakingų valstybės institucijų darbuotojai kaltina aukas, įtikina jas nebekalbėti apie asmenines bėdas, taip neva saugant šeimos privatumą ir stabilumą. Taigi, jei norime užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, o ne tik bausti už jau įvykusius smurto atvejus, visi privalome būti budrūs ir imtis atitinkamų veiksmų sužinoję apie bet kokį smurto atvejį.
Vienas veiksmingiausių kovos su smurtu artimoje aplinkoje būdų Kolumbijoje – raudoni švilpukai, skatinantys švilpuko garsą išgirdusius žmones padėti smurto aukoms. Galbūt ir Lietuvoje mums reikia raudonų švilpukų.
Paulius Yamin yra lietuvių kilmės Kolumbijos pilietis, šiuo metu su savo kolumbietiška šeima gyvenantis Vilniuje. Jam skirta MJJ Fondas stipendija, jis yra VGTU mokslinis bendradarbis, Elgesio laboratorijos partneris bei taip pat rašo daktaro disertaciją Londono Ekonomikos ir Politikos mokslų mokykloje. Anksčiau jis buvo išorinis Darbo organizacijos patarėjas (JT agentūra, atsakinga už darbo problemas), vadovavo Kolumbijos vyriausybės Elgesio ir kultūros komandai bei tyrimų klausimais konsultavo Antaną Mockų.
Lara Geermann yra vokiečių studentė, dalyvavusi Nacionalinėje moksleivių akademijoje. Laros interesų centre – elgesio mokslas, ji dirba Pauliaus Yamin mokslinių tyrinėjimų asistente.
Išvertė Giedrė Janušaitė.
