Kodėl matome, kas griaunama, bet nematome, kas kuriama, kodėl emocijų nepaverčiame konstruktyviomis diskusijomis, jei nuo to geriau ir mums, ir aplinkiniams, ir sistemai? Pokyčiai neišvengiami, visas pasaulis keičiasi taip greitai, kad, regis, nieko nelikę stabilaus išorėje, o vieninteliai stabilūs dalykai tie, kuriuos turim viduje – mūsų patirtis, kompetencija, vertybės, vidinė pusiausvyra, ramybė. Jei jie yra, juk galima ir besikeičiančiame pasaulyje su vidine pusiausvyra atkurti išorinę, o jei jų nėra, tai tos emocijos ir baimės, o ne valdžia, ir yra ta griaunamoji bet kokios sistemos jėga.
Na, bet valdžia, kaip visuomet, reformas pradeda nuo sienų, pastatų ir etatų. O man vis norisi daugiau diskusijų ir nuomonių apie turinį, metodikų reformą. Taigi gal mano kiek kontroversiška nuomonė ir egzotiškos idėjos įpūs norą ginčytis ir taip paskatins diskusijas, dėl to tirštinsiu ir tamsinsiu spalvas, norėdama parodyti sistemos, bet ne jose dirbančių žmonių, ydas, nes labiausiai mano gerbiama profesija yra pedagogo, kartu su mediku, nes vienas gelbėja kūnus, kitas gi ugdo sielas, bet tam, kad jis tą galėtų daryti, sistema turi padėti, o ne slopinti!
Prie savo nuomonės apie esamą švietimo sistemą priartėjau iš praktinės pusės. Darbdavė esu 18 metų ir pasirinkusi jaunus žmones be patirties, tik su reikiamu išsilavinimu, į juos investuodavau mažiausiai pusę savo darbo laiko ir kone visą energiją vidutiniškai porą metų, tada dėsningai jie išeidavo ir įsidarbindavo Seime, Briuselyje, užsienio kapitalo struktūrose ar pradėdavo savo savarankišką veiklą. Tačiau suteiktos žinios ir įgūdžiai – pusė darbo, regis, jaunam žmogui jo pirma darbo vieta – tai vieta, kur jis pirmą kartą prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir pradeda gyventi iš savo uždarbio, tad tokias savybes kaip atsakomybė, prioritetų susidėliojimas, laiko valdymas, orientacija į rezultatą, kokybės siekimas, suvokimas, kad tavo veiksmai sukelia pasekmes, už kurias reikia atsakyti, kaip ir už viską gyvenime, tekdavo ugdyti ir man, kaip darbdavei, nes tokių žinių ir įgūdžių spragos tiesiogiai paveikdavo veiklos rezultatą. Vis rodėsi, kad ir taip sunki situacija tik blogėjo: anksčiau užtekdavo vieno darbo skelbimo ir galima buvo rinktis gabiausius iš gabiausių, o vėliau iš kelių pakartotinių skelbimų nerasdavau nė vieno, tenkinančio minimaliuosius kriterijus, o kitoje, darbuotoju, pusėje vis pasigirsdavo priekaištų, kad neaišku, ko tiems darbdaviams reikia, kai jie sako „be patirties nepriimam“. Ir aš juos suprantu. O tai kur gi tą patirtį įgyti? Na, nesiseka tik baigus užsikabinti rinkoje, todėl tenka sutikti ne su norimu, o su siūlomu darbu ir atlyginimu, taigi iš pradžių gauna labai mažai, dirba labai daug, stengiasi dirbti kuo greičiau ir kuo daugiau padaryti, todėl nelieka nei laiko, nei jėgų, nei malonumo gilintis, motyvacijos stengtis ir tobulėti. Taip per pirmuosius metus susiformuoja darbo įpročiai, kurie, kaip antras prigimimas, labai sunkiai pakeičiami, nusvyra rankos ir stumiamos dienos „nuo algos iki algos“ darbe, kuris, regis, atgraso nuo pasirinktos profesijos ir ambicijų ko nors siekti joje, nors nesupranta kodėl – ir universitetas baigtas, kursas įsisavintas, ir diplomas rankose, ir pažymiai geri, taigi jis stropiai įvykdė viską, ko iš jo reikalavo sistema.
Taigi valdiška ugdymo sistema važiuoja, regis, sklandžiai nuo pradinio ugdymo įstaigos, viduriniojo mokslo iki aukštojo, kol kažkodėl niekaip neišlaiko baigiamojo egzamino realybe, t. y. darbo rinka. Todėl dabar grįžkime po etapą atgal nuo rinkos iki aukštojo mokslo. Kadangi tekdavo persikvalifikuoti į pedagogę, ilgainiui kilo apmaudas, na, nesu aš mokymo įstaiga, mano energija ir laikas vietoje to, kad eitų verslui plėtoti, eina pedagoginiam darbui, pasirengusi suteikti specifinius įgūdžius, bet ne fundamentaliuosius, tad kilo mintis tada optimizuoti procesą, grįžti į universitetą ir ten užpildyti tą spragą tarp akademinio ir profesinio pasirengimo, išdėstant iš praktinės pusės, ko reikia darbdaviams ir darbo rinkai jau visam kursui vienu metu. O ten net keli dėstytojai iš tų, su kuriais bendravau, atsakydami į pirmiau suminėtus nusiskundimus dėl nepakankamo pasirengimo, man antrindavo, kad kiekvienais metais studentų mažėja, tad natūraliai ateina vis daugiau prastesnių (mažiau stoja, didesnė tikimybė įstoti prastesniems, nes taip madinga), kurie nežino elementarių dalykų, apie kuriuos kalbama jau mokykloje... todėl nėra motyvacijos, gebėjimo sutelkti dėmesį, na, negali jie paruošti, nes nėra iš ko ruošti. „O va anksčiau kaip būdavo...“ Ir jau toliau variacijos girdėtos istorijos, kur žolė žalesnė. Ir kartą tie žodžiai mano galvoje suveikė kaip trumpas sujungimas – taigi kai kurie iš jų ir gyvena dar tame „anksčiau“! O ką jiems belieka daryti, ne kiekvienam pavyksta išlikti vienišu kariu lauke, jei visa sistema su visais jos kūrėjais toje praeityje užstrigusi? Juk visos mokymo metodikos, mokymo priemonės, vadovėliai kito labai menkai, pokyčiai ne koncepciniai, o kosmetiniai, iš esmės studentai mokosi taip pat, kaip ir aš daugiau nei prieš 20 metų. Bet mano gyvenimas po studijų nesiskyrė nuo studijų: jokių kompiuterių ir išmaniųjų mobiliųjų įrenginių laisvalaikiu – jokios virtualios erdvės po pamokų ir studijų ir kitokio bendravimo su pasauliu būdo. O dabar juk socialinis gyvenimas, laisvalaikis vyksta virtualioje erdvėje, visi informaciją priima, ja keičiasi ir sau reikalingas ir įdomias žinias gauna, įgūdžius įgyja programėlėmis ir tinkluose. Gebėjimas naudotis programomis susiformuoja anksčiau nei gebėjimas skaityti. O tai keičia gebėjimą priimti skaitomą informaciją ir menkesnį visos informacijos, kuri pateikiama ne įprastoje jam aplinkoje, toleravimą. Taigi pasaulis už tų storų istorinių Alma Matter sienų pasikeitė, įgūdžiai pasikeitė, informacijos priėmimas pasikeitė, jis nuėjo nuo tos akademikų nutiestos prieš n metų autostrados ir mina kasdien naujus takus kūrybiškumu ir inovacijomis, o akademinis paruošimas toliau lekia tais bėgiais į praeitį, o ne ateitį, kaip tame R.Bredberio romane apie kelią, kuriuo važiuojant kuo toliau, tuo labiau į praeitį nuvažiuoji.
Taigi esu įsitikinusi, kad reikia ne pastatus keisti, o mokymo metodiką. Skaitmenizuoti turimą medžiagą, ją maksimaliai kiek įmanoma perkeliant į virtualią erdvę, o žinių įsisavinimą ir įgūdžių lavinimą – į išmaniąsias programėles, kad ji būtų kuo artimesnė esamai už mokslo sienų. Dabartinių studentų karta neturi mūsų kartos įgūdžių, ji neskaito ilgų tekstų, nes nesugeba ilgai išlaikyti sutelkto dėmesio. Galima juos laužyti, galima bartis, galima bausti, galima virkauti, o galima tą faktą priimti, kad taip yra, nes šis reiškinys įgijo masinį mastą. Todėl galima tekstą skaidyti, galima didinti vaizdinės medžiagos kiekį, galima pasitelkti testus ar interaktyviąsias priemones siekiant perteikti medžiagą. Ir kažkodėl esu tikra, kad netikėtai ir vėl jaunimas taps motyvuotas, smalsus, gabus ir gebantis sutelkti dėmesį, nes su juo bus kalbama jo aplinkoje, jo kalba.
Taigi žengiant žingsnį atgal nuo rinkos iki aukštojo mokslo sistemos, galima pasiimti kartu ir pritaikyti rinkoje veikiančias darbuotojo parengimo metodikas, nes darbo rinka negali sau leisti neefektyvių, pasenusių priemonių, nes ji negeneruos rezultato. Ji – kaip banglentininkas, kad banga jo nenuverstų nuo lentos ar nepaskandintų, turi mokėt visad išsilaikyti paviršiuje ant bangos. Kai tuo metu fundamentaliosios akademinės žinios – kaip to vandens gelmė, kur neužpučia vėjai, nėra srovių ir bangavimo, tad teoretikai nelabai gal ir žino, kas vyksta paviršiuje, kur mes, praktikai, turim nuolat gaudyti vėją, ieškoti efektyvių, veikiančių parengimo būdų, todėl esu tikra, kad mokymosi proceso baigiamuoju etapu, konkretiems profesiniams įgūdžiams suformuoti tinka versle jau savo vietą randančios e. mokymų programos, nes anksčiau taip pat buvo įprasta formulė, kad atėjus į naują darbą darbuotojas gauna visą šūsnį darbo aprašų, instrukcijų, visi dirbo pagal formulę, kad parengti reikia dvejų metų, kol jis pradeda įmonei nešti vertę. Dabar gi visas standartinis darbuotojo darbo įmonėje vidurkis teliko dveji metai, darbdaviai man pritars, niekas nebeskaito tų aprašų ir pareiginių instrukcijų, pernelyg didele prabanga tapo įvedinėti žmogų dvejus metus, tam gali sau leisti nebent du mėnesius, o tą pačią kokybę ir leidžia pasiekti mokymosi perkėlimas į e. mokymo erdvę, nes jei verslas to nepadaro, ženkliai augančios sąnaudos ir staigiai krentantis efektyvumas jį gramzdina.
Toliau grįžtam grandine mokykla-universitetas-sistemos-egzaminas-rinka dar vienu etapu anksčiau, į mokyklas. Taigi universitete skėsčioja rankomis, kad ateina prasčiau paruošti mokiniai ir rodo pirštu į mokyklas. Šiemet teko padirbėti ir su mokiniais. O tuo tarpu mokinių komentaruose vyraujanti frazė buvo „aš tiek turėjau iniciatyvos, norėjau ir to, ir ano, ir taip, ir kitaip, bet mokytojai mane tramdė, sakė, taip negalima, jei neklausysi, turėsi problemų, mokykis, kas tau užduota, nesvarbu, kad neįdomu“. Ir čia ištiko antras trumpas sujungimas galvoj – juk mokyklose mokiniams vis dar grūda žinias ir faktus, visiems tuos pačius, visiems pagal tą pačią sistemą, pagal puikiai veikiančią unikalių, nepakartojamų asmenybių niveliavimo ir standartizavimo metodiką. Verslas jau atrado, kad tam, kad išlaikytum klientą, nebegali dirbti su jais visais pagal vienodą šabloną, net ir kelis šimtus klientų turint prie kiekvieno reikia individualaus priėjimo, reikia pritaikyti savo produktą, kad ir masinėje gamyboje prie individualių poreikių, tiek produktą, tiek komunikavimą. Taip ir su mokiniais, tam kad jis atsivertų, kad galima būtų sužadinti ir išlaikyti jo dėmesį ir sukurti ryšį ir įgyti pasitikėjimą, būtiną jam ugdyti, reikia jį užkalbinti ir prakalbinti jo aplinkoje (kaip rašiau pirmiau), kalba, kurią jis supranta. Mes lingvistikoje žinome, kad, tarkim, kreipiniai yra lyg vardai ir adresai ant voko, jei kreipinys netikslus, adresato ausys informaciją išfiltruoja kaip jo neliečiančią ir informacija jo nepasiekia. O paskui rinkodaros specialistai laužo galvas, kodėl reklaminės kampanijos neveikia. Taip, kaip su kalba ir su aplinka, ir su vieta, ne veltui ugdomojo vadovavimo formulė – tam kad galėtum vesti, pirma turi sekti, t. y. prisiderinti.
Tas pats ne tik su informacijos pateikimo turiniu, bet ir su jos pateikimo kiekiu. Mes ją tiesiog iškaldavom, nes sistema reikalavo ją atkartoti, gal tai ir buvo logiška, kai nebuvo interneto, kai nebuvo wikipedia ir google, tačiau dabar nebereikia turėti sukaupus daug žinių ir gebėti jas atkartoti reikiamoj vietoj. Man kartais eruditas, žongliruojantis galybę skaičių ir faktų, primena sandėlį, kuriame visko labai daug sugrūsta ir tvarkingai uždėti inventorizacijos lapeliai su skaičiais ir kodais, tada prisimenu R. M. Rilkės mintį: keisti jūs žmonės, jūs nuolat klausinėjat pavardžių ir skaičių ir tik jais rūpinatės ir elgiatės taip, lyg tai kažin kas būtų. Žmonės viskam uždeda etiketes. Rožėms irgi, bet joms nei šilta nei šalta nuo to, kaip jos vadinasi, tačiau žmonės kruopščiai mokosi mintinai, pasakoja visiems, kas tik klausia, jie maitina visą gyvenimą jas savo laiku ir energija ir galiausiai susipainioja iki smulkmenų. Pasauliui nuo to nei šilta, nei šalta, kaip ir mums nuo to nei geriau, nei blogiau, ar mes žinom, kada ir kur gimė koks veikėjas, ar be vargo pasižiūrim internete. O egzaminus geriausiai išlaikydavo juk tie, kurie tiksliausiai atkartodavo daugiausiai faktų ir mokytojos perteiktas mintis, o ne parodydavo savo gilų gebėjimą suvokti ir analizuoti reiškinius.
Kai visi susiduriame su informacijos, mus pasiekiančios pagal rinkodaros principus (tai yra daugiausia ir arčiausia mūsų nebūtinai kas vertingiausia), pertekliumi, norisi informacijos priėmimo kiekius keisti informacijos priėmimo įgūdžiais, kaip su ja tvarkytis ne reaktyviai, o proaktyviai, pagal poreikius ir prioritetus, kaip gebėti atsirinkti ir kūrybiškai pritaikyti, galiausiai mokytis nuo to tinklo ir atsijungti, nes kūrybiškumui reikalinga ir vidinė tyla, nes kuo pilnesnė galva faktų, tuo mažiau joje vietos kūrybiškumui, intuicijai... Kaip toje kinų patarlėje: „į pilną puodelį jau nieko nebeįpilsi“. Mechaninius (žinių kaupimo ir atkartojimo) dalykus palikim mechanizmams, standartizuotus dalykus programoms, o ne žmones verskim tilpti į standartus, o jei paliekam standartus, tai tebūnie jie skirti kiekvieno mokinio unikalumui atskleisti, o ne niveliuoti. Lygiai taip pat, kaip progresyviose organizacijose darbo su žmogiškaisiais ištekliais sėkmės prielaida tampa ugdomasis vadovavimas, puoselėjant kūrybiškumą, iniciatyvą, gebėjimą iš esamų sistemų pastebėti naują galimybę, kitaip tariant, ne mūsų standartiškumą, o unikalumą, taip ir mokymosi įstaigose gali nuo verslo skirtis sudėtingumo lygiai, bet ne patys principai, nes jie išlaiko išgyvenimo egzaminą. Juk pasiektas rezultatas yra verslo išgyvenimo sąlyga, jei organizacija neras efektyviausių priemonių, jos paprasčiausiai neliks.
Daug aplink save matau puikių esamos sistemos sukurtų asmenybių, baigusių mokyklas raudonais diplomais, prestižines specialybes, žongliruojančių galybe faktų, tačiau taip ir neradusių laimės pasaulyje ir ramybės savyje, nepaisant visų pastangų atitikti reikalavimus. Tad pabaigai mano retorinis klausimas: ar mokykla reiškia faktų kalykla, ar harmoningai asmenybei užaugti to pakanka? Pakanka žinių be suvokimo, pakanka proto be išminties? Ar medis, kurio visa gyvybinė energija eis tik vienai šakai auginti, užaugs harmoningas, ar galiausiai sulūš nuo tos vienos šakos svorio? Daug mačiau eruditų, visą savo energiją skyrusių protui ugdyti, tačiau susirgusių visomis proto ligomis: arogancija, snobizmu, sarkazmu, atitolimu nuo mažiau už juos išprususių, taip randasi tada izoliacija, kuriasi salos elito ir runkelių, jų ir mūsų, plinta patyčių kultūra, kur labiau išlavintas protas įdarbinamas labiau rafinuotiems įžeidinėjimams. Išmintis nėra natūrali proto pasekmė, harmoningam medžiui, t . y. darniai asmenybei, darniai visuomenei užaugti vien faktų ir žinių nepakanka. Darnai reikia ir emocinio intelekto, reikia empatijos, reikia išminties, reikia vertybinių orientyrų, galų gale visus skirtumus, vertinimą, priešiškumą tirpdančios atjautos ir atsakomybės vieniems už kitus. Vieniems tą pasiseka gauti šeimose gyvenimo pradžioje, kitiems gyvenimo mokykla tą suvokimą atneša pačiu sunkiausiu būdu ir, deja, ne pradžioje, o po daugelio praradimų ir pamokų, tačiau gyvenimo išminties, darnos su savimi, su visuomene su supančia aplinka dėsnių norisi perteikti ir sistemiškai, apibendrinant norisi mokykloje holistinio požiūrio į asmenybę.
Jau dabar girdžiu, kaip perskaitę iki tos vietos, kur rašau apie mokyklas, visi toliau pirštais bado į šeimas. Kai Vilniuje jau galima kalbėti apie mokymosi programų reformas, provincijose tuo tarpu mokytojai tebekovoja su kitais demonais. Tie pedagogai, su kuriais kalbėjau, sako, kad sunkiausia perteikti bent minimalias žinias jų norintiems, ką jau ten kalbėti apie reformas, dėl kelių ant stalų lipančių, galvomis einančių padaužų, nepaisančių jokių ribų ir normų. Jie pasakojosi, kad provincijoje smurtas dažnai eina per kartų kartas, kad jo tik uždraudus neišrausi. Anot jų, anksčiau užpliauškindavo tėvai, ir ramu. O dabar kai užsilipa ant stalo, rėkia, daužosi, tėvai nežino, ką daryti, o mokytojos bijo net į klasę įeiti. Ir jaučiasi vėl karo lauke vieni. Tad galvoju, valdžiai žengus pirmą žingsnį – uždraudus smurtą prieš vaikus, kodėl gi nežengus žingsnio toliau: suorganizuojant bent jau provincijų socialinių paslaugų ar dienos centruose, analogiškai nėščiųjų mokykloms, Šeimų mokyklas, kuriose, be kitų socialinių įgūdžių, tėvų mokoma alternatyvių jėgos panaudojimui įgūdžių ugdant ir drausminant vaiką. Yra daugybė kitų metodų auklėti vaikus be smurto, bet ne kiekviena kaimo moterėlė savarankiškai pirks ir skaitys knygutes, kaip auklėti vaiką be pagalbos, o ir prievolės probleminėse šeimose iš valdžios pusės. O žmonės realiai nežino, kaip galima kitaip, juk kaimuose juos taip augino, jų tėvus taip augino, jie nematė kito pavyzdžio, jie nemoka kitaip, ir nesitvarko kitaip. Agresija – kartais neišmanymo ir nevilties išraiška, kurios griebiamasi nežinant, kaip išmaniai ir išmintingai naudoti galingesnę jėgą nei smurtas – meilę.
Taigi aš svajoju apie tokią holistinę ugdymo sistemą į darnią visumą jungiančią šeimą, mokyklą, profesinio mokymo įstaigą, darbovietę, kuri bus pritaikyta kiekvienam individualiai, nukreipta padėti atrasti, priimti ir puoselėti kiekvieno vaiko unikalų talentą, skatinti jį priimti save tokį, koks jis yra, ir padėti rasti tik jo ir niekieno kito vietą visuomenėje, išlaisvinanti tam tikslui pasiekti būtinus orientyrus – įkvėpimą, intuiciją, gebėjimą, ne iškalti žinias ir atkartoti dalykus, o su turimomis žiniomis sukurti naujus, pridėtinę ir išliekamąją vertę turinčius dalykus savo unikaliu būdu, asmenybės, kokios iki šiol pasaulyje niekada nebuvo ir niekada nebebus.
