„Niekaip Vilnius nepatenka į tą zoną, kur yra numatyta evakuacija. Taškas. Net galima apie tai nekalbėti“, – „Panoramoje“ šneka šios Vyriausybės vidaus reikalų ministras E.Misiūnas. Vilnius – už 50 kilometrų, Lietuvos siena – už 20 km. Ministras džiaugiasi, kad Vilnius nesievakuos, Vyriausybė toliau dėlioja evakuacijos planus, per šeimos gydytojus žada išdalinti jodo už milijoną ir ragina nepanikuoti. Nesakau, kad pasirengti bėdai nereikia. Bet sakau, kad reikia dirbti ir kitus, gal net svarbesnius darbus.
Tik priminsiu – jau tris mėnesius ant stalo turime Europos Komisijos ir tarptautinių ekspertų paskelbtus streso testų rezultatus, kurie nustatė, kad Astravo atominė niekaip neatitinka saugumo reikalavimų. Nepaisant visų Baltarusijos manipuliacijų ir mėginimų įrodyti priešingai.
Kadangi ES iki šiol neturi pasitvirtinusi instrumentų, kurie priverstų tokias ES kaimynes kaip Baltarusija įgyvendinti tas branduolinio saugumo rekomendacijas, Briuselyje registravau savo pasiūlymus, papildančius ES Branduolinės saugos bendradarbiavimo instrumentą (INSC) taip, kad šiame procese atsirastų reali ES institucijų kontrolė bei priežiūra. Esu tikras, kad ES branduolinės saugos ekspertai, jų misijos tokiais atvejais kaip Astravo gali ir turi dirbti vietoje. Žinoma, tam reikalingas finansavimas, atskira eilutė ES biudžeto projekte, ką ir pasiūliau.
Esmė paprasta – Lietuvos žmonių ir visų europiečių saugumas turi būti pagrindinis prioritetas, o pačios ES rekomendacijos to savaime neužtikrino ir neužtikrins.
Tikiu, taip galvoja daugelis, deja, ne Lietuvos užsienio reikalų ir energetikos ministrai. Sulaukiau jų oficialios pozicijos, kurioje jie išdėstė, kad ES lėšomis vykdoma priežiūra Baltarusijos Astravo atveju nepasiteisintų ir apskritai, anot jų, „šalis, neužtikrinanti pakankamai finansinių resursų ir kompetencijos, neturėtų vystyti branduolinės energetikos“. Taip, neturėtų, bet vysto! Vysto daužydama būsimų reaktorių korpusus. Vysto verčiantis per galvą ir nusispjaunant į savo bei kaimyninių valstybių žmonių saugumą – Minskas trimituoja, kad branduolinis kuras į reaktorius bus pakrautas ateinančių metų pavasarį arba rudeniop.
Jei nebus Lietuvos Vyriausybės, Lietuvos premjero ir prezidentės aktyvių veiksmų Briuselyje – Astravas taip ir liks vienai Lietuvai tiksinti bomba. Ar žmonės tiki Vyriausybės pliurpalais, kad tik 16 dienų per metus nuo Astravo link Lietuvos pučia nepalankūs vėjai ir visi nelaimės atveju būsime saugūs?
Mano ir kolegų Europos Parlamente pastangomis prieš savaitę pavyko į priimtą rezoliuciją dėl Baltarusijos įtraukti vieną punktą, pirmą kartą istorijoje taip aiškiai atspindintį oficialią ES poziciją: „Reikalaujame, kad streso testų rekomendacijų įgyvendinimas būtų laikomas kaip sąlyga bet kokiai tolimesnei ES-Baltarusijos santykių pažangai, ypač ES-Baltarusijos Partnerystės prioritetų pasirašymui“.
Tai buvo per sunkias derybas Europos Parlamente pasiektas rezultatas, kuriam, neslėpsiu, nepritarė Europos Komisijos atstovai, siekiantys sklandesnio ir Minsko neįpareigojančio Partnerystės prioritetų su Baltarusija pasirašymo.
Būsiu visiškai atviras: didesnį nerimą nei Europos Komisijos spaudimas man kelia tai, kad pačios Lietuvos Vyriausybės ministrai mano, jog šiandien vis dar galima ramiai sėdėti Vilniuje ir samprotauti apie tai, turėtų Baltarusija vystyti branduolinę energetiką ar ne; arba svarstyti, kad ES apskritai neturėtų investuoti į Astravo saugumą, nes taip esą sukursime „precedentą“.
Negaliu ramiai į tai žiūrėti. Negaliu, nes žinau, kad jei nieko ir toliau nebus daroma per ateinančius ir lemiamus kelis mėnesius, Lietuva praras paskutines galimybes apsisaugoti nuo Astravo grėsmių. Sakau „paskutines“, nes būtent dabar yra tas laikotarpis, kuomet tvirtinamas kitų metų ES biudžetas ir būtent dabar vyksta derybos dėl ateinančios ES finansinės perspektyvos (2021–2027 m.). Arba dabar, arba niekada turime galimybę įtvirtinti konkrečius institucinius sprendimus visos Europos Sąjungos mastu – tokius, kurie leistų Astravo atomą paversti ne vienos Lietuvos, o visos ES problema. Niekas kitas už mus to nepadarys!
Todėl ir klausiu – kokios paramos kovoje dėl Astravo galiu tikėtis iš šios Vyriausybės, šalies premjero ir Lietuvos prezidentės? Lietuvos kėdė viršūnių susitikimuose Europos Vadovų Taryboje yra ne šiaip sau – tam, kad Lietuva turėtų savo balsą. O koks jis ir kur jis?
Kai Angelos Merkel net dvišaliame susitikime apie Astravą buvo paklausta lyg tarp kitko, nė neužsimenant apie tai, kad pati Vokietija žada uždaryti paskutinį branduolinį reaktorių iki 2022-ųjų, ir Lietuvai dabar reikia paramos; kai šios Vyriausybės ministrai Europos institucijoms toliau siunčia rutininius pasiūlymus, ir toliau siekiančius „efektyvinti, skaidrinti ir didinti Baltarusijos atsakomybę“ – tada aš turiu klausti to paties: kaip mes kovojame dėl mūsų žmonių saugumo?
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, liberalų ALDE frakcijos EP narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys.
