Galbūt jis slapčia vykdomas, bet, jei taip ir yra, šio plano įgyvendinimo strategijos esmė – viešoje erdvėje kalbėti visiškus niekus. Ir tai blogai, nes Lietuvos gyvybiniai interesai turinio ir formos prasme panašėja į nevykusį anekdotą, kuris, savaime suprantama, nėra juokingas.
Tai, kad Lietuvos užsienio politikos vairininkai išsikėlė tikslą nepagadinti naujo „dialogo“ su dar vienus rinkimus praėjusią savaitę klastojusiu Aliaksandro Lukašenkos režimu, mus visus bloškia vis toliau nuo galimybės ką nors keisti Astrave, kurio pirmą reaktorių planuojama įjungti 2020 m. I-ąjį ketvirtį.
Matyt, turėtų vis mažiau stebinti, kad tokie įvykiai kaip Baltarusijos parlamento rinkimai, praėjusį savaitgalį palydėti šimtų pažeidimų, Lietuvoje lieka nepasmerkti (užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus oficialaus rašytinio pareiškimo taip ir nesulaukėme). Pastaruosius penkerius metus dirbdamas Europos Parlamente akivaizdžiai įsitikinau Lietuvos užsienio politikos neįgalumu arba neveiklumu Baltarusijos ir Astravo klausimais. Aiškinau aukščiausiems ES pareigūnams elementariausius dalykus apie statomą atominę jėgainę, ir toliau tai darysiu.
Žinant dialogo su Baltarusijos valdžios pareigūnais specifiką – iš pokalbio galime išeiti skaudama galva, taip ir nesupratę pašnekesių esmės.
Bet užsienio politikos formuotojų neveiklumo pasekmės lieka – neturime draugų Europoje, kurie pagelbėtų mums dėl to baigiamo kurti, vadinkime tiesiai šviesiai, branduolinio ginklo, t.y. Kremliaus pinigais prie mūsų sienos pastatytų atominių šantažo bokštų.
Ne sykį kartojau ir dabar esu įsitikinęs, kad Lietuvai visas pastangas reikia nukreipti tam, kad Astravas, greta kitų esminių klausimų, atsidurtų Europos Vadovų Tarybos darbotvarkėje. Bet kas vardan to padaryta ar daroma šiandien? Beveik nieko arba nieko. Dar daugiau – ramiai sugeriame antausius iš Latvijos.
Lietuvos užsienio politikos vadovų veiksmai ir dabar nuolatos kartojama „dialogo“ pradžios su A.Lukašenkos režimu būtinybė, mano akimis, yra totali avantiūra, parodomasis veiksmas, kuris ramstomas tuščiomis, todėl pavojingomis šnekomis.
Kaip kitaip vertinti šios savaitės pareiškimus iš Prezidentūros, kur vyko suburtos koordinacinės užsienio politikos tarybos susitikimas? Pasirodo, ministras L.Linkevičius naujo dialogo su Baltarusija pagrindu laiko tai, kad „blogiau nebus“, o Prezidentūra ir jos patarėjai dialogą suvokia kaip mūsų atvirumą ekonomikos, investicijų ir kultūros srityse. Net ir pridėjus įvardytas raudonąsias linijas dėl Astravo ir žmogaus teisių – skamba apgailėtinai.
Tiesa ta, kad nėra jokių raudonų linijų. Tiesa ta, kad šūkis „blogiau nebus“ tiktų A.Lukašenkai, bet ne mums, ne Lietuvos atveju.
Konkrečiausias Prezidentūros įvardytas dialogo su Baltarusija veiksmas – tai šiomis dienomis Vilniuje vyksianti sukilimo didvyrių laidotuvių ceremonija, kurioje lankysis Baltarusijos vicepremjeras Igoris Petrišenka ir jo delegacija. Atleiskit, bet pokalbiai laidotuvių metu nėra geriausia dialogo forma.
Lietuvos gyvybiniai interesai turinio ir formos prasme panašėja į nevykusį anekdotą, kuris, savaime suprantama, nėra juokingas.
Ministre, Prezidente – laikas atsakyti. Kokios yra tikros dialogo su Baltarusija sąlygos? Ką konkrečiai Lietuva dėl Astravo daro/darys tarptautinėse institucijose, kurios šiandien taip ir neįvardintos? Ar Lietuva toliau sieks gerinti atominės „saugumą“ ir kaip? Ar ir kada Lietuva praneš Baltarusijai apie blokuojamą elektros pirkimą?
Nesakau, kad visuomenės poreikis yra žinoti detalią Lietuvos užsienio politikos strategiją (ar taktiką), bet bent jau artimiausių veiksmų planą pateikti būtų gražu.
Žinant dialogo su Baltarusijos valdžios pareigūnais specifiką – iš pokalbio galime išeiti skaudama galva, taip ir nesupratę pašnekesių esmės. Todėl kalbėtis pirmiau reikia ne su A.Lukašenkos režimo antraeiliais pareigūnais, o su ES šalių lyderiais ir naująja ES vadovybe.
Petras Auštrevičius yra europarlamentaras.
