Bet kai premjero klausia, ar jis tikisi griežtesnės Europos Sąjunga pozicijos dėl atominės, o jis atsako „manau, kad laikas parodys“ – tai jau yra savotiškas pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių, rinkėjų. Negi Lietuvos premjeras tikrai neturi jokių galios svertų ir negali daryti įtakos Europos Sąjungos darbotvarkei? Turiu pagrindo taip nemanyti.
Kaip tik vakar Europos Parlamente vyko diskusija dėl atominės statybų Baltarusijoje. Ką ten Baltarusijoje, nevyniojant į popierių, visi žinome, kad ši atominė statoma tiesiai ant ES sienos, beveik Europos Sąjungos teritorijoje, Vilniaus regiono apylinkėse.
Vakar Strasbūre priminiau, kad pats A.Lukašenka prieš ketverius metus viešai pareiškė, jog Astravo atominė elektrinė „turi būti pigiausia iš visų tų, kurias rusai ir kiti yra pastatę pasaulyje“. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Astravo elektrinė ir toliau statoma savavališkai, taupant saugumo sąskaita. Statoma pažeidžiant Espo ir Orhuso tarptautines konvencijas, neatlikus privalomų streso testų, vagiant, kaip tai buvo įprasta sovietinių laikų statybose.
Pabuskim. Bet kokie kompromisai su branduoliniu saugumu yra tiesus žingsnis į katastrofą. Ypač kai reikalą turime su diktatoriumi A. Lukašenka.
Beveik pačios Europos Sąjungos teritorijoje tęsiamos nelegalios, nesaugios statybos. Deja, šiame kontekste šiandien girdime Europos Komisijos pasiaiškinimus, kurie yra neadekvatūs ir netgi neatsakingi. Daug kartų sakiau ir pakartosiu – iniciatyva statyti Astravo elektrinę yra politinis Maskvos sprendimas, siekiant išlaikyti energetinę įtaką regione, įgyti dar vieną šantažo įrankį. Dėl to dabar reikalingas nebutaforinis, tvirtas, nesuvaidintas ES atsakas tiek Minskui, tiek Maskvai.
Pabuskim. Bet kokie kompromisai su branduoliniu saugumu yra tiesus žingsnis į katastrofą. Ypač kai reikalą turime su diktatoriumi A.Lukašenka, kuriančiu savo branduolinę valstybę. Jeigu jis neišmoko Černobylio pamokų, gal išmokome jas mes, Europoje?!
Sprendimas yra tik vienas – nesaugios atominės statybos privalo būti sustabdytos. Parašų rinkimai ir kiti parodomieji manevrai – gerai, bet reikia ir realių, konkrečius politinius sprendimus lemiančių veiksmų. Taip, turime priekaištų Europai, tačiau ir Lietuva pagaliau turi išlįsti iš savo pačios šešėlio ir tapti ryškesnė europinės bei tarptautinės politikos žaidėja. Sprendžiant grandioziškai pigios atominės statybų klausimus – taip pat.
Lietuvos užsienio politikos vairininkai padarė didžiulę klaidą, kai aktyviai parėmė ES sankcijų Baltarusijai atšaukimą, įtvirtino garsųjį santykių „normalizavimą“. Tai gerokai susilpnino Lietuvos derybines pozicijas. Todėl dabar manau, kad Lietuvos Vyriausybė turi būti pasirengusi imtis gerokai stipresnių priemonių pačioje Europos Sąjungoje. Reikalinga suprantančių ir remiančių Lietuvos poziciją ES valstybių narių koalicija, būtinas bendras veikimas.
Pirmiausia, nematau jokių priežasčių, kodėl, ypač jei klausimas ir toliau nebus deramai sprendžiamas, Baltarusijos atžvilgiu ES negalėtų ar neturėtų pritaikyti branduolinių derybų su Iranu modelio patirties, įtraukiant ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Kodėl Lietuva to iki šiol nereikalauja?
Jeigu Astravo atominės statyba ir toliau vyks pagal dabartinį scenarijų, matyt, pats laikas elgtis bekompromisiškai, klausimus keliant aštriau, galbūt netgi blokuojant tam tikras iniciatyvas, projektus ES lygmenyje?
Esu įsitikinęs, kad Lietuva, pati uždariusi sovietinę Ignalinos elektrinę, dabar turi daugiau nei moralinę teisę tiek iš Briuselio, tiek ir iš Minsko, Maskvos pareikalauti laikytis aukščiausių saugumo standartų, garantijų žmonių gyvybei.
Akivaizdu: reikia netradicinių sprendimų, kuriuos galėtų inicijuoti Lietuva. Jeigu Astravo atominės statyba ir toliau vyks pagal dabartinį scenarijų, matyt, pats laikas elgtis bekompromisiškai, klausimus keliant aštriau, galbūt netgi blokuojant tam tikras iniciatyvas, projektus ES lygmenyje? Tikrai nesu skandalų šalininkas, bet Astravo jėgainė – tas atvejis, kai tikslas pateisina priemones. Antraip beliks tik apgailestauti ir gailėtis.
Kalbant kariniais terminais, veikiausiai atėjo ta diena, kai Lietuva turi pereiti į puolimą, aiškiai ir be užuolankų pasakant, kuo šiandien rizikuoja pati ES. Panašu, kad valdantieji jau prarado viltį sustabdyti Astravo laikrodį ar padaryti bent kokią rimtesnę įtaką jo ritmui. Šio tiksinčio laikrodžio laikas mums, Lietuvai, kol kas nieko gero nerodo, premjere.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio kandidatas į užsienio reikalų ministrus
