Tai, be jokios abejonės, sustiprins suomius ir švedus, pačią NATO, o taip pat ir Ukrainos galimybes laimėti. Beprecedentė 2022-ųjų vasario 24 d. rusijos pradėta agresija prieš Ukrainą nulėmė tokius Europos saugumo pokyčius, apie kuriuos prieš karą mažai kas galvojo. Agresyvi rusija visam laikui pakeitė jos artimųjų kaimynų ir Vakarų mąstymą bei laikyseną.
Suomija, kreipdamasi dėl narystės NATO, atsisako nuo 1944-ųjų primestų taip vadinamųjų maskvos paliaubų, ir žengia iš finliandizacijos zonos. Švedija keičia dviejų šimtmečių neutraliteto ir nesijungimo prie karinių blokų politiką.
Akivaizdu: mūsų kaimynai skandinavai tiksliai pasvėrė ir įvertino grėsmes, kylančias iš rusijos pusės. Suprasta, kad šiais laikais kiekviena šalis atskirai turi daug menkesnes galimybes garantuoti savo valstybės ir piliečių saugumą.
Ilgą laiką puoselėta Suomijos ir Švedijos bendroji saugumo koncepcija, paremta glaudžiu Šiaurės valstybių bendradarbiavimu, šiandien nebegarantuoja ramybės. Narystės NATO siekis yra ryškus pripažinimas, kad niekas šių dienų Europoje nenorėtų nė minutei atsidurti saugumo vakuume.
Žinoma, puikiai prisimenu Lietuvos ketinimų ir veiksmų siekiant jungtis prie Vakarų politinių ir saugumo struktūrų aplinkybes 90-tųjų pabaigoje. Atsimenu anuomečių Suomijos politikų pastabas ir komentarus, esą narystė NATO yra būtina mūsų trims Baltijos valstybėms (Lietuvai, Latvijai, Estijai), tik ne Suomijai.
Dabar, stebėdamas JAV Kongreso narių delegacijos vizitus Helsinkyje ir aiškų Suomijos prezidento pritarimą narystei NATO, mintimis grįžtu į tą 90-tųjų pabaigos Lietuvą. Ir suprantu, kokios reikšmės tai buvo sprendimai.
Laikai pasikeitė, pokyčiai nesustos. Suomijos ir Švedijos narystės NATO klausimas atsidurs pagreitintų politinių sprendimų trasoje iškart po parlamentarų balsavimo Helsinkyje ir Stokholme.
Birželio pabaigoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Madride, kuriame bus pristatyta nauja Aljanso saugumo koncepcija ir strategija, galimi sprendimai ir dėl Suomijos bei Švedijos narystės pradžios. Laukti tikrai nėra ko.
Daug kas klausia, o ką reiškia ir ką pakeis Turkijos prezidento žodžiai? Mano įsitikinimu, pastaraisiais pareiškimais dėl suomių ir švedų narystės Aljanse Turkija iš esmės mėgina spręsti savo vidaus problemas, saugumo klausimus, įskaitant ir nesutarimus su Stokholmu dėl Kurdistano darbininkų partijos (PKK). Jau nuskambėję vieši Turkijos grasinimai vis dėlto neturėtų tapti kliūtimi, užsitikrinant galutinį pritarimą Suomijos ir Švedijos narystei NATO.
Prasidėjęs politinis procesas aiškiausiai rodo, kad neutralitetas irgi turi savo kainą, o jį nusimesti kartais kainuoja netgi daugiau nei kitoms valstybėms, kurios šio statuso niekada neturėjo.
Artėjanti suomių ir švedų narystė Aljanse negrįžtamai sustiprins visų Baltijos jūros regiono valstybių saugumą. Tam tikroje dalyje suomių visuomenės, matyt, galutinai grius mitas apie istoriškai naudingą draugystę su savo rytine kaimyne. Išsivaduoti iš dirbtinai sukelto pokario įšalo reikia, blaivesnis ir kritiškesnis požiūris pravers.
Dar viena gera žinia: sunkioji ginkluotė iš Nyderlandų, Vokietijos ir kitur pajudėjo į Ukrainą. Tai yra tikrasis pasveikinimas putinui praėjusios gegužės 9-osios proga.
Esu įsitikinęs, kad visai Europos Sąjungai taip pat vertėtų greičiau svarstyti vadinamojo lendlizo įstatymo priėmimą, kuris atvertų dar platesnes galimybes nedelsiant tiekti būtiną karinę ginkluotę ukrainiečiams. Ukrainai bus reikalinga ilgalaikė parama. Todėl Europos Parlamente šio klausimo svarstymui ruošiamasi jau dabar.
Ši gegužė mūsų Baltijos jūros regionui yra tikrasis Laisvės ir permainų mėnuo. Su tuo pasveikinkime save ir vieni kitus, nepamiršdami, kad kova už Laisvę nėra vienkartinis veiksmas.
