Aprimus šurmuliui pirmajame plane atsidūrė sprendimas atidėti laisvosios prekybos sutarties įsigaliojimą iki 2016 metų. Nėra abejonių, toks buvo trišalių ES, Ukrainos ir Rusijos atstovų pokalbių rezutatas.
Man visa tai primena vestuves, kai jose dalyvaujantys pašaliečiai už jaunuosius nusprendžia perkelti medaus mėnesį – šiuo atveju, pusantrų metų. Gi palauks, suspės… Apima negeras jausmas. Tokie scenarijai jau anksčiau matyti, o ir rašytojai visiems žinomi.
Užkulisiuose – dar įdomiau. Po kelių dienų nuo ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties pasirašymo ES prekybos komisarą Karelą De Guchtą pasiekia Rusijos ekonominės plėtros ministro laiškas. Jame ne tik įrašyta nuostata dėl laisvosios prekybos termino galiojimo įteisinimo, bet ir išreiškiamas interesas peržiūrėti jau ratifikuotą Asociacijos sutartį. Kada Kremlius įgijo teisę revizuoti politinius ES ir Ukrainos santykius, jų perspektyvas ir kyptį? Apetitas auga bevalgant.
Gerai informuoti šaltiniai sako, kad laisvosios prekybos sutarties galiojimo termino nukėlimas yra kaina, kurią teko sumokėti už paliaubas ir aktyvių karinių veiksmų nutraukimą Ukrainoje. Tai kaina, kurią moka Ukrainos prezidentas P. Porošenka ir visa tauta.
Gerai informuoti šaltiniai sako, kad laisvosios prekybos sutarties galiojimo termino nukėlimas yra kaina, kurią teko sumokėti už paliaubas ir aktyvių karinių veiksmų nutraukimą Ukrainoje.
Kita vertus, šiandieninio susitarimo turinys pats savaime nėra negrįžtama tragedija. Ukrainos laukia būtinos reformos, tam reikia įdėti daug darbo. Ko šiuo atveju nereikėtų daryti – tai pasiųsti Rusijai signalą, patvirtinantį, kad automobilis gali būti vairuojamas įsitaisius ant galinės sėdynės.
Tiesą sakant, nematau didelių vilčių, kad Rusija atsitrauks ar nustos spausti Ukrainą (o tuo pačiu ir ES). Karas ir sumaišties kėlimas šiandien yra Kremliaus prioritetas. Jis daug svarbesnis, nei iki rekordinių žemumų kritęs rublio kursas ir smunkanti eilinių Rusijos gyventojų gerovė.
V.Putinas ir jo ištikimų bendražygių būrys nesirengia sustoti. Deja, tenka pripažinti, kad tuo nenori arba nėra linkę tikėti vis dar nemaža dalis Vakarų politikų. Tokia saviapgaulė sudaro prielaidas starteginėms klaidoms.
Šiandien naivu būtų laukti lengvų ir greitų sprendimų. Pagaliau, karas, nors ir paliaubų fone, dar nesibaigė. Todėl Vakarų pasaulis ir ES turi parodyti ryžtą – bet koks nepasitikėjimas savo jėgomis ar žaidimai po kilimu atriša rankas Kremliui.
Žvelgiant į pastarojo dešimtmečio Ukrainos santykių su ES kontekstą, tendencijos išlieka – du žingsniai pirmyn, vienas atgal. Tik aplinkybės kitos. Prieš metus Kremliaus valdomas tuometinis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius atsisakė pasirašyti sutartį su ES. Tai vyko Vilniuje. Iki šiol prireikė daugybės žmonių netekčių ir kraujo – Maidane ir Rytų Ukrainoje, kad svarbi sutartis, nors ir ne visa apimtimi, būtų pasirašyta bei pradėtų veikti.
Vis dėlto siūlyčiau žvelgti pozityviu kampu ir matyti atsiveriančias galimybes. Ukrainos prezidentas P.Porošenka savo rankose turi šansą pradėti kardinalias ir pilnavertes reformas. Ukrainiečiai pavargo nuo anksčiau girdėtų pažadų, tačiau esu tikras – jeigu valdžia imsis darbo iš peties, bus pasiekta daugiau nei šiandien sako skeptikai.
Norisi palinkėti, kad sprendimas laikinai „užšaldyti“ laisvosios prekybos sutarties su Ukraina dalį nereišktų, jog Rusija įgavo nuolatinių ir ypatingų galių koreguoti dvišalę ES-Ukrainos darbotvarkę. Tai būtų žalinga ne vien Ukrainai, bet ir pačiai Europos Sąjungai.
Petras Auštrevičius yra liberalas, Europos Parlamento narys
