Gerbiamieji esami ir buvusieji Lietuvos valstybės vadovai, gerbiamieji Sausio 13-osios žuvusiųjų artimieji, gerbiamieji signatarai ir Seimo nariai, mielieji svečiai, gerbiamasis Antanai Terleckai, ponios ir ponai,
Pagerbdami 1991 m. sausio 13-osios aukas ir nukentėjusiuosius, įprasminame Lietuvos tautos pergalę prieš prievartą ir istorinę neteisybę. Tai niekada nesusitaikiusios su prievartine jėga visuomenės pergalė prieš svetimą jai dvasiškai ir politiškai sistemą, kuri visomis išgalėmis stengėsi išrauti istorinę atmintį ir prigimtines vertybes.
1991 m. sausio 13-osios nakties įvykiai įrodė, kad neginkluoti Lietuvos žmonės yra pernelyg stiprūs, kad juos įveiktų didžiausia tuo metu pasaulio karinė jėga. Nuoširdus ir tikras daugelio pasaulio žmonių tuometinis solidarumas su Lietuva yra nepamirštamas visos žmonijos kovos už laisvę istorijos puslapis.
Lietuva nenuilstama kova už savo laisvę ir nepriklausomybės įtvirtinimu tapo viena ryškiausių demokratijų ir laisvės simboliu. Tuo Lietuva patvirtino, kad ji nėra tiesiog dar viena laisvės „vartotoja“, nuolankiai dėkojanti susiklosčiusioms istorinėms aplinkybėms ar atsitiktiniams įvykiams.
Suprasdamas savo istorinę atsakomybę tęsti pradėtus darbus ir bendrą Rytų ir Vidurio Europos ateitį, skatindamas tolimesnę demokratijos ir žmogaus teisių plėtrą bei valstybingumo stiprumą, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laisvės premijos įstatymą.
Laisvės premijų komisijai renkant 2012 m. Laisvės premijos laureatą abejonių nekilo.
Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimu skelbia:
Paskirti 2012 m. Laisvės premiją kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui ir vadovui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, pogrindinės spaudos leidėjui Antanui Terleckui.
Gerbiamasis Antanas Terleckas yra ilgalaikės ir sunkios, tačiau itin prasmingos neginkluotos kovos už Lietuvos laisvę simbolis ir gyvosios istorijos pamoka mums visiems. Apie šį išskirtinai tvirtos dvasios ir ypatingo darbštumo žmogų galima kalbėti ilgai, tik žinau, kad p. A. Terleckas nemėgsta liaupsių. Jis – atviro ir kieto žodžio žmogus, kuris nuo pat pradžios atmetė „taikos“ sutartį su sovietiniu režimu. Tie įžadai niekada nebuvo sulaužyti. Jis liko anuometinės „sistemos“ priešu, nes Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė buvo aukščiau visko, netgi asmeninio saugumo ir gerovės.
Nenuilstantis pogrindinės spaudos leidėjas, ne kartą kalintas ir nuolatos represinių struktūrų nuožmiai persekiojamas, 1978 m. vasarą A. Terleckas su bendraminčiais įkūrė Lietuvos laisvės lygą, kurios tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos sukūrimas.
Pats A. Terleckas svarbiausiu rezistencinės veiklos darbu įvardija 1979 m. rugpjūčio 23 d. kartu su bendraminčiais pasirašytą ir pasaulyje išplatintą „45 pabaltijiečių memorandumą“, kuriuo raginta likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes Baltijos valstybėms, t.y. okupaciją. Memorandumą, kurio iniciatorius ir buvo p. A. Terleckas, pasirašė 35 lietuviai, 6 latviai ir 4 estai, jį savo parašais patvirtino žymūs rusų disidentai.
Memorandumo paskelbimas tapo rimtu iššūkiu sovietinei sistemai ir jos ideologams. Šis memorandumas paskatino 1983 m. sausio 13 d. paskelbti rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Šiandien minime šio svarbaus politinio dokumento 30-metį, žymintį mūsų nelengvą kelią į nepriklausomybę. 1983 m. Europos Parlamento nutarimas numatė perduoti Baltijos valstybių klausimą svarstyti Jungtinių Tautų Dekolonizacijos komisijai ir skatino šių tautų padėtį svarstyti visose konferencijose, kur bus aptariamas Helsinkio baigiamojo akto įgyvendinimas.
Esu tikras, kad 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamento nutarimas dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje yra vertas atskiro Lietuvos Seimo paminėjimo.
A. Terlecko veikla parengiant „45 pabaltijiečių memorandumą“ neliko KGB nepastebėta. 1979 m. spalio mėnesį jis nuteisiamas 3 metams lagerio ir 4 metams tremties, kalėjo Urale, ketverius metus praleido tremtyje Magadano srityje. Tremties vieta vietinių kalboje reiškia šalčio ir tamsos buveinę, sovietinės valdžios ji buvo apdairiai parinkta nepaklusniųjų perauklėjimui.
Kalbant apie tai, norisi prisiminti Nobelio taikos premijos laureato Nelsono Mandelos žodžius: „Niekur nėra lengvo kelio į laisvę ir daugelis mūsų privalės vėl ir vėl pereiti mirties šešėlio slėnį, kol atsidursime savo svajonių viršukalnėje.“
Rezistencinės veiklos laikotarpiu A. Terleckas palaikė glaudžius ryšius, vienu metu kalėjo tame pačiame kalėjime su Sergejumi Kovaliovu, pirmuoju Laisvės premijos laureatu, Andrejumi Sacharovu ir Jelena Bonner bei daugeliu kitų tuometinės SSRS kovotojų už žmogaus teises.
Grįžęs iš tremties A. Terleckas iš karto vėl įsitraukė į politinę veiklą. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Laisvės lygos prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizuotas mitingas tapo dar vienu sovietinės imperijos griovimo darbu ir Sąjūdžio atsiradimo priešaušriu.
Bendražygiai, paprašyti apibūdinti A. Terlecką, pažymi, kad tai nenuilstantis, tvirtas, niekada nepasidavęs ir, kaip jis pats save vadina, „neokupuotas“ kovotojas už neišduotus laisvės ir nepriklausomybės principus.
Būtų sunku surasti geresnį Antano Terlecko gyvenimo moto apibūdinimą nei viena ištrauka iš jo daugybės laiškų mylimai žmonai, parašyto prieš 30 metų 1983 m. sausio 18 d. esant tolimoje tremtyje: „Dėl mano sveikatos nesirūpinkit. Esu stiprus tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Vergo iš manęs nepadarys“.
Laisva nepriklausoma ir demokratiška Lietuva, tokia, Ponios ir ponai, leiskite visų mūsų vardu nuoširdžiai pasveikinti gerbiamą Antaną Terlecką su 2012 m. Laisvės premijos apdovanojimu. Dėkoju už dėmesį.
