Galbūt kai kas iš pradžių atrodo kaip nekalti pokyčiai ar eksperimentai. Pavyzdžiui, mūsų socialiniuose tinkluose galima įsitikinti, kiek žmonių šiomis dienomis lengva ranka pasirašo po peticija už mirties bausmę. Šalia to – kiek žmonių ne tik deda savo parašą, bet renkasi, per kokią televiziją mirties bausmė turėtų būti transliuojama, kokiu būdu vykdoma... Čia, Lietuvoje.
Didžiausi išbandymai dažniausiai laukia kritinėse situacijose, po didelių nelaimių, sukrėtimų. Nelaimių, sunkiai suprantamų žmogiškai, deja, turėjome. Bet kokie sukrėtimai privertė dalį Seimo politikų kurti žiniasklaidos cenzūrą įtvirtinančias pataisas, o po to gėdingai, pirštais baksnojant į kitus, tas pačias pataisas atsiimti? Ar čia viso labo politinio nepatyrimo, ar visiškos suirutės ženklai valdančioje daugumoje ir Vyriausybėje?
Ar čia viso labo politinio nepatyrimo, ar visiškos suirutės ženklai valdančioje daugumoje ir Vyriausybėje?
Šį kartą užteko tų, kurie „sukramtė“ šią „teigiamai“ įpakuotą iniciatyvą ir nebuvo užliūliuoti pažadų apie šviesesnį rytojų. Bet vis dėlto – kokio „gėrio“ ilgimasi?
Nesinori kartotis, bet daug „gerų“ naujienų be perstojo sklinda mūsų artimoje kaimynystėje Rytuose ir jų valstybinėse televizijose. Stiprios rankos prižiūrima, saldžiais žodžiais skelbiama. Ar kam nuo to gyvenimas gerėja?
Vienoje iš tų pačių mūsų kaimyninių valstybių, su kuria, beje, turime ilgiausią sieną ir vis dar „kalbamės“ dėl atomo, vykdomos mirties bausmės. 2015 metais Madagaskaras, Fidžis, Surinamas ir Kongas mirties bausmes panaikino, bet visai čia pat Lietuvos jos vis dar egzistuoja.
Norite daugiau faktų – mirties bausmės yra ne tik Šiaurės Korėjos gėda, jos grąžintos Bahreine, Kuveite, Bangladeše, Indijoje, Omane, Pietų Sudane, Indonezijoje, Čade, o mirties nuosprendžių skaičius auga ir jų daugiausia įvykdoma Kinijoje, Egipte, Irane, Nigerijoje, Pakistane ir Saudo Arabijoje. Filipinų prezidentas R. Duterte pastaraisiais mėnesiais suteikė leidimus vykdyti tūkstančius mirties bausmių be jokio teismo, tiesiog gatvėje. Tokioje realybėje gyvename. Kas norėtų ją pagražinti, apsimesti, kad nieko nevyksta?
Eksperimentai tegul lieka eksperimentais, bet kas, jeigu mūsų valdantieji politikai toliau bus nusiteikę pritarti sprendimams, kurių konkrečią dieną pageidauja ryški visuomenės dalis? Neabejoju, kad į brandos laikotarpį įžengusi Lietuvos demokratija tokius išbandymus pakels, tačiau turime apie tai kalbėtis, reaguoti į perspėjimo signalus.
Šiais laikais net didžiausios pasaulio demokratijos susiduria su naujais fenomenais – kaip antai, mėginama klijuoti etiketes, kas pasaulio žiniasklaidos sraute yra „tiesa“ ir kas yra klastotė (arba „fake news“). Nurodymams ir iš viršaus primestoms taisyklėms nepaklūstanti žiniasklaida spaudžiama į kampą, o būtent ji yra didžiausias mūsų laisvės garantas.
Kada bandoma pataikauti tam tikroms vyraujančioms fobijoms, pati visuomenė dažnai atmeta „geradarius“ politikus, jiems to dar nesupratus. Geranoriškas patarimas mūsų valdančiajai daugumai ir Vyriausybei – nepersistengti ir nenuvertinti visuomenės savivaldos instinktų.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas
