Trapus paliaubų susitarimas, turintis įsigalioti jau šį savaitgalį, teikia vilties, bet pagrindo nerimauti, ar apskritai ugnies nutraukimas įmanomas, yra daugiau nei gana. Per pastaruosius metus Sirijoje pradėjo veikti stiprios teroristinės grupės, į karinį konfliktą įsitraukė daug valstybių ir tautų. Būtina prisiminti, kad visa tai prasidėjo dėl B.al Assado viruso...
Dabartinis JAV ir Rusijos pasiektas paliaubų susitarimas, kuriam bent žodžiu pritarimą išreiškė ir Sirijos režimo Vyriausybė, pasiektas ir dėl to, kad, atrodo, konflikte dalyvaujančios šalys nebeįžvelgė kitos perspektyvos, kaip spręsti krizę.
Nors ir trapi taika Sirijai yra geriau nei bet koks karas. Tačiau paliaubų susitarimo tekste yra ne vienas „kabliukas“.
Nesakyčiau, kad paliaubos kuriai nors konflikte dalyvaujančiai pusei (arba Rusijai, kaip linkstama svarstyti) suteikė apčiuopiamą pranašumą ir reiškia įgytą persvarą. Esama padėtis šachmatų lentoje primena I-ojo pasaulinio karo apkasus ir jėgų pasidalijimą.
Nors ir trapi taika Sirijai yra geriau nei bet koks karas. Tačiau paliaubų susitarimo tekste yra ne vienas „kabliukas“. Pirma – susitarime nėra numatyta konflikto monitoringo procedūros ir to, kokios šalys ar institucijos jį turėtų atlikti. Suprantama, kad paliaubų laikymasis, be to, sunkiai įmanomas.
Kitas dalykas – šiomis paliaubomis vis dėlto yra primetama tam tikra valia Vakarų palaikomoms sukilėlių pajėgoms, laisvai Sirijos armijai. Teroristinių organizacijų juk jokia taika nedomina, o B.al Assado režimui ir jį palaikančioms jėgoms – pirmiausia Rusijai ir Iranui – palikta teisė „proporcingai“ gintis, išlaikant balansą.
Išankstinis Turkijos pareiškimas, kad ji nesilaikys susitarimo, jeigu jai kaip valstybei kils pavojus, patvirtina išankstinius nuogąstavimus. Iš esmės Turkijos dabar laukia mažiausiai 3 iššūkiai: galimai sustiprėjęs B.al Assado režimas, išsiplėtusi kurdų kontroliuojama zona ir augantis pabėgėlių srautas į šalį.
Savo ruožtu karo zonoje susiklosčiusi humanitarinė padėtis reikalauja greito ir neatidėliotino įsitraukimo. Kaip žinia, šiandien iki 400 tūkst. sirų yra užblokuoti karo zonose, žmonės kasdien miršta iš bado. Todėl susitarimą, kad ir koks netobulas jis būtų, reikia kuo greičiau įgyvendinti.
Vakarai pavėlavo su adekvačiais pasiūlymais ir sprendimais. Viena to išdavų – Europos Sąjungą užgriuvusi beprecedentė migracijos banga. Jos apimčių mažėjimui prielaidų nematyti.
Akivaizdu, kad Sirijos konflikto sprendimas yra tik vienas – politinis. Ar tą politinį susitarimą pasieks iki šiolei savo karinio pranašumo neįrodę šalys, ar bus noro susitarti esamomis sąlygomis – daug abejonių. Faktas tas, kad Vakarai nesugebėjo rimtai sutelkti opozicinių jėgų ir neprivertė B.al Assado trauktis. Vakarai pavėlavo su adekvačiais pasiūlymais ir sprendimais. Viena to išdavų – Europos Sąjungą užgriuvusi beprecedentė migracijos banga. Jos apimčių mažėjimui prielaidų nematyti.
Nesutikčiau su kai kurių apžvalgininkų mintimis, kad didžioji laimėtoja dėl pasiektų paliaubų yra augančiais migrantų srautais tiesiogiai suinteresuota Rusija. Nemanau, kad ji, pasinaudodama Sirijos konfliktu, susigrąžino tariamos supervalstybės statusą. Vis dėlto galima pripažinti, kad Kremlius labiau įtvirtino savo geopolitinę įtaką. Tai, kad V.Putinas vėl tapo geidžiamu pokalbių dalyviu B.Obamai, yra tam tikras pripažinimas.
Tačiau tai yra labiau taktiniai ir trumpos perspektyvos dalykai, kurių per daug nesureikšminčiau. Svarbu tai, kad Rusijos veiksmai Sirijoje dar labiau paspartino migraciją į ES, kad Kremlius ir toliau aktyviai remia skirtingų Europos valstybių radikalias politines jėgas, pasisakančias prieš migraciją ir kurstančias neapykantą.
Taip, Rusija smarkiai paaštrino konfliktą dėl migrantų ir „sumušė kaktomis“ pačius europiečius. Tačiau iš esmės V.Putino įsitraukimas į karą B.al Assado pusėje reiškia, kad tikslas yra sunaikinti nuosaikiąją Sirijos opoziciją, palaikant Iranui ir teroristinėms organizacijoms, tokioms kaip „Hezbollah“.
Dabar Vakarams neišvengiamai reikia pasirengti spręsti Sirijos krizę per platesnį karinį įsikišimą. Jau vien dėl to, kad Sirijos-Turkijos ir Turkijos-Rusijos retorika baugina. Reikalingi tarpininkai, bet net tik žodžiu palaikantys.
Nėra patogių sprendimų, bet gali tekti pripažinti, kad vienas jų – tai karo nuniokotos valstybės suskaldymas į atskiras saugumo zonas, parenkant konkrečias už jas atsakingas šalis ir suteikiant joms atsakomybę. Jau kalbėta apie JAV palaikomos saugumo zonos įsteigimą Sirijos šiaurinėje dalyje. Ar tai realu? Toks scenarijus įmanomas tik įvedus sausumos kariuomenę, o ne tęsiant veiksmus iš oro. Tai yra didelė „kaina“, kurią nežinia ar kas ryšis mokėti.
Sirijos virusui vienų vaistų nėra. Ši valstybė yra labai arti Europos, todėl konfliktas mums turi ir ateityje turės didelį poveikį. Svarstant apie Sirijos ateities scenarijus, esu linkęs žiūrėti realistiškai. Vakarų remiamų opozicinių jėgų šansai įgyti persvarą lieka menki, tad rinkčiausi tarp profesoriaus Egdūno Račiaus jau įvardinto „pragmatiškojo“ ir „košmariškojo“ scenarijaus, t.y. tarp dabartinio režimo arba teroristinių jėgų tolesnės kontrolės. Galimas ir tarpinis scenarijus.
Taigi matysime, koks paliaubų rytas išaus šeštadienį – „kalbės“ patrankos ar susitarimo dvasia?
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio kandidatas į užsienio reikalų ministrus
