Balsavimo rezultatus buvo galima nuspėti iš anksto, tačiau priežastis, dėl kurios buvo surengtas šis balsavimas, niekur nedingo – tyrimas dėl vadinamojo „Lux Leaks“ skandalo, iškėlusio viešumon didelių kompanijų mokesčių vengimo schemas Liuksemburge (ir kitose šalyse), tęsiasi.
Aišku viena – Europai geriau jau dabar padaryti išvadas. Kai pačioje Europos širdyje milijardus skaičiuojanti tarptautinė kompanija sėkmingai „eksploatuoja“ nykštukinę valstybę, toleruojančią nė 1 proc. nesiekiantį mokesčio tarifą – tai nėra sveika tiek pačiai ES, tiek valstybių tarpusavio konkurencijai.
Ką jau kalbėti apie tai, kad valstybės, kuriose verslo milžinai realiai dirba ir vykdo veiklą, nesurenka šimtų milijonų mokesčių į savo biudžetą. Nesurenka mokesčių būtent ten, kur žmonės tą pelną suneša.
Pasekmes daugiau ar mažiau savo kailiu jaučia kiekvienas europietis – taupyklėje tiesiog trūksta pinigų, kurie leistų kurti patogesnį gyvenimą, užtikrintų gerovę.
Per savo trumpą vizitą Strasbūre popiežius Pranciškus paragino spręsti ne tik ES ekonomikos, bet ir vertybių krizę. Galima sujungti – ekonomikos vertybių krizę. Popiežius taip pat nepamiršo paminėti solidarumo stygiaus.
„Lux Leaks“ medžiaga parodė, kaip finansų patarėjai suinteresuotoms kompanijoms zigzagais braižė mokesčių vengimo schemas, o savo naujus biurus Liuksemburge atidariusios bendrovės net nesirūpino, kad ten dirbtų bent vienas darbuotojas... Ar čia galime kalbėti apie solidarumą?
Reikia be užuolankų pasakyti, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė – viena iš valstybių, kūrusių dabartinę Europos Sąjungą – neatspindi įtvirtintų bendrųjų ES vertybių ir principų.
Reikia be užuolankų pasakyti, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė – viena iš valstybių, kūrusių dabartinę Europos Sąjungą – neatspindi įtvirtintų bendrųjų ES vertybių ir principų.
Tai nereiškia, kad jau šiandien būtina imti ir suvienodinti skirtingų ES valstybių mokestinę bazę.
Mokesčių harmonizacija – ne išeitis. Bet konkrečios ribos, žemutinė kartelė turi būti. Dar praverstų didesnis skaidrumas ir veikianti atskaitomybės sistema. Reikia nustatyti standartą ne tik kaip laužyti taisykles, bet ir kaip jų laikytis.
Kiek objektyviai ir principingai tyrimą dėl mokesčių (ne)mokėjimo atliks Europos Komisija – taip pat svarbus klausimas. Tikiu, kad, nepaisant aplinkybių, Komisijos pirmininkas J.-C. Junckeris – buvęs ilgametis Liuksemburgo premjeras ir finansų ministras – tam nekliudys ir sudarys tinkamas sąlygas.
Tačiau verta pabrėžti, kad pasitikėjimo kreditas J.-C. Junckeriui yra suteiktas su dideliu avansu. Skaičiai byloja, kad nuo 1990 iki 2013 metų Liuksemburge įsikūrė apie 50 tūkst. kompanijų. Pavyzdžiui, paties tuometinio premjero J.-C. Junckerio pasirašytu sprendimu šioje šalyje bendrovės įgijo teisę nurašyti apie 80 proc. pajamų nuo turimos intelektualinės nuosavybės.
Apskritai Liuksemburge valdžios palaiminimu buvo sukurtos specialios institucijos, atsakingos už investicijų medžioklę. Šiam politiniam prioritetui vadovavo pats J.-C.Junckeris.
Kita vertus, jei pažvelgtume į visą Europos Sąjungą, nesu tikras, ar dabartinio Europos Komisijos vadovo šviežiai pristatytas 315 milijardų eurų investicijų planas yra pakankamas. Europos liberalai (ALDE) mano, kad lėšų poreikis yra dvigubai didesnis.
Štai „Eurostat“ duomenimis, ES Bendrasis vidaus produktas (BVP) 2013 metais vis dar atsiliko nuo prieškrizinio 2008 metų lygio (-1,1 proc.), o investicijų rodiklis buvo dar žemesnis (-14 proc.).
2015 metais ES prognozuojamas BVP augimas sieks tik 1,1-1,5 procento. Kas žino, kiek jis galėtų būti didesnis, jei ne kai kur sėkmingai veikiantys mokesčių vengimo mechanizmai?
2015 metais ES prognozuojamas BVP augimas sieks tik 1,1-1,5 procento. Kas žino, kiek jis galėtų būti didesnis, jei ne kai kur sėkmingai veikiantys mokesčių vengimo mechanizmai?
Jei tikėsime Liuksemburgo finansų ministro pareiškimais, šiuo metu panašūs mokesčių sprendimai (kaip pačiame Liuksemburge) galioja tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose.
Ir tai, kaip teigiama, neprieštarauja Europos teisei – tol, kol visi mokesčių mokėtojai panašiose situacijose yra vertinami vienodai.
Nė vienai kompanijai, steigiančiai kontroliuojančias įmones Liuksemburge, Nyderlanduose ar kitur, nenoriu mesti šešėlio. Verslas turi teisę rinktis. Bet ar kada sulauksime dienos, kai „ikėjos“ grįš mokėti (visų) mokesčių į Švediją, o „maksimos“ – į Lietuvą? Yra erdvės apmąstymui.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovas
