Paraleliai analogiškas procesas vyksta ar bent jau turėtų sparčiai vykti valstybių ES narių nacionaliniame lygmenyje. Kiekviena ES narė turi parinkti ir pasiūlyti savo atstovus į svarbias pozicijas Europos Komisijoje, taip pat ir Europos Taryboje. Lietuvos pavyzdys ir ligšiolinis buksavimas rodo, kad ne visos šalys sėkmingai žengia savo tikslų link.
Bet apie viską iš eilės. Žvelgiant į didžiąsias Europos politines šeimas, atrodo, kad mažiausiai rūpesčių dėl savo pasirinkimo turi Europos konservatoriai, kurie susivienijo aplink dabartinę Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen. Ji per pirmąją savo kadenciją Europos Komisijoje susikrovė tvirtą politinį kapitalą, turi galimybes likti ir antrajai kadencijai. Todėl nestebina, kad net pats Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pritarė U.von der Leyen kandidatūrai.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad kai kurių valstybių narių, pavyzdžiui, Rumunijos ir Bulgarijos, konservatoriai turi nuoskaudų dėl U.von der Leyen laiminto sprendimo įtvirtinti tik ribotą šių šalių prisijungimą prie bevizės Šengeno erdvės, pritaikius išimtį sausumos maršrutams.
-
Premjerė sako, jog nesieks tapti eurokomisare
-
G.Landsbergis: būsimas eurokomisaras turėtų stiprinti Europą ir Lietuvą joje
-
P.Saudargas: pirmasis pasirinkimas į eurokomisarus turėtų būti G.Landsbergis
-
G.Nausėda sako, kad jo nepavyks apeiti derybose dėl eurokomisaro iš Lietuvos
-
Premjerė apie nepateiktą kandidatą į eurokomisarus: „Nebūtinai išmintinga išbėgti pirmam“
Todėl Europos liaudies (krikščionių demokratų) šeima mėgina išplėsti savo rėmėjų ratą Europos Parlamente, įskaitant ir flirtą su kita politine grupe – Europos konservatoriais ir reformistais, kurie aštriai kritikuoja tolesnę ES integraciją, kvestionuoja pagrindines Europos vertybes ir savo sudėtyje turi daug politikos marginalų. Ar Europos liaudies (krikščionių demokratų) partijos vadovams pavyks šis gana pavojingas žaidimas su savo tradiciniais oponentais? Atviras klausimas.
Dauguma ES valstybių narių aktyviai dirba vardan savo nacionalinių kandidatų į eurokomisarus ir kitus svarbiausius postus. Siekiant aukštesnių pozicijų, neišvengiamai bandoma pasigerinti pozicijas ir per Europos politinių partijų šeimų liniją. Bet ne visų valstybių kandidatams šis tiesus kelias į svarbius postus prieinamas ar garantuotas.
Su kandidatūra jau vėluojama ir nematyti sprendimų politinėje raizgalynėje. Tai, žinoma, kasdien blogina Lietuvos galimybes didinti savo įtaką Europoje.
Nacionalinis sprendimas ir pageidavimas gauti vieną ar kitą atsakomybės sritį Europos Komisijoje gali būti ypač komplikuotas, ką įrodo ir Lietuvos pavyzdys. Įtampų tarp Vyriausybės, Prezidentūros ir Seimo pakanka. Jų, mano įsitikinimu, pakaktų, netgi jei ir nebūtų minima G.Landsbergio pavardė. Vis dėlto su kandidatūra jau vėluojama ir nematyti sprendimų politinėje raizgalynėje. Tai, žinoma, kasdien blogina Lietuvos galimybes didinti savo įtaką Europoje.
Mūsų kaimynams latviams ir estams nekilo abejonių, jie apsisprendė, įvardijo kandidatus ir aktyviai ėmėsi lobistinių veiksmų. Lietuva, deja, lieka įstrigusi instituciniuose nesutarimuose, net iš Briuselio perspektyvos tai atrodo gana liūdnai.
Bet kokie aiškinimai ir pasiteisinimai apie vėluojantį sprendimą nėra įtikinami. Konkurencinė kova ne mažesnė nei vykstančiame Europos futbolo čempionate, o „pirmojo kėlinio“ pradžioje praleisti įvarčiai politine prasme gali kainuoti ypač brangiai.
Mano manymu, Europos konservatorių apsisprendimas mėginti savo pozicijose išlaikyti ir Europos Komisijos vadovę U.vos der Leyen, ir Europos Parlamento pirmininkę Robertą Metsolą realiai jau nubraukia galimybę Lietuvos atstovui pakovoti dėl svarbios ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pozicijos.
Apsisprendus, kurioje ES srityje Lietuva pasiūlys daryti proveržį, turėtume kuo anksčiau įvardinti savo kandidato pavardę, jo reikiamas kvalifikacijas ir įsitraukti į europines derybas.
Verta pripažinti, kad Estijos premjerės Kajos Kallas galimybės užimti šį postą yra kur kas geresnės, nepaisant jau minėtų Europos konservatorių ir reformistų pasipriešinimo. Apskritai, mano įsitikinimu, praktiškai neįmanoma, kad net pagal optimistiškiausią scenarijų du Baltijos šalių atstovai pretenduotų į aukščiausias pozicijas, susijusias su ES užsienio reikalų politika.
Kitos atsakomybės sritys Europos Komisijoje nėra nesvarbios. Dėl jų irgi reikia pakovoti, privalėsime konkuruoti. Apsisprendus, kurioje ES srityje Lietuva pasiūlys daryti proveržį, turėtume kuo anksčiau įvardinti savo kandidato pavardę, jo reikiamas kvalifikacijas ir įsitraukti į europines derybas. Ilgalaikis slapukavimas galiausiai gali virsti žaidimu iš atsitiktinumų ir nepasiektu tikslu.
