Taigi – ko europiečiams laukti iš naujosios ES vadovybės? Sakyčiau, kai kurios pavardės man kelia rimtų abejonių. Būtų geriau, kad kai kurie politikai jiems deleguotų pareigų tiesiog atsisakytų, o dėl kitų kandidatų esu ramus.
Prie pastarojo atvejo galėčiau priskirti į svarbiausias – Europos Komisijos pirmininko pareigas – pasiūlytą dabartinę Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von der Leyen. Galima tikėtis, kad jos kandidatūrai liepos viduryje Strasbūre Europos Parlamentas pritars, nepaisant nemažo skepsio ir kritikos dozės iš gausios Vokietijos europarlamentų grupės kairėje ir dešinėje.
Ursulą van der Leyen baigiamojoje derybų stadijoje, pasak šaltinių, kaip kompromisą pasiūlė lenkas Europos Vadovų Tarybos dabartinis vadovas D.Tuskas.
U.von der Leyen yra už gilesnę bei tikresnę ES integraciją, ir aš šią poziciją palaikau. Vis dėlto reikia pripažinti, kad jos atsiradimo sąrašo viršūnėje istorija buvo virtinės politinių kompromisų pasekmė. Ursulą van der Leyen baigiamojoje derybų stadijoje, pasak šaltinių, kaip kompromisą pasiūlė lenkas Europos Vadovų Tarybos dabartinis vadovas D.Tuskas, taip gelbėdamas Vokietiją ir asmeniškai A.Merkel nuo pažeminimo.
Be abejo, U.van der Leyen, netgi kaip kompromisinė politikė, turi solidžią politinę patirtį. Vis dėlto akivaizdu, kad ES valstybių narių vadovai savo sprendimu dėl naujos Europos Komisijos vadovės tam tikra prasme ignoravo milijonų europiečių per rinkimus išreikštą valią. Mat Europos pagrindinių politinių kairiųjų ir dešiniųjų partijų lyderiai liko už borto (atitinkamai socialdemokratas F.Timmermansas ir EP rinkimus laimėjusios Europos liaudies partijos kandidatas M.Weberis).
Į „popieriuje” galiojantį pagrindinio kandidato („spitzenkandidat”) paskyrimo principą ES valstybių lyderiai nusivalė kojas. Todėl galima tvirtinti, kad Briuselyje šią savaitę įvyko nauji ES rinkimai, ir jų rezultatai prasilenkia su Europos rinkėjų sprendimu. Ateityje ES lyderių skyrimo tvarką reikės reglamentuoti griežčiau ir tiksliau. Tuo bus suinteresuotųjų, pirmiausia – paraštėse likusi rinkimus laimėjusi Europos liaudies partija. Juk M.Weberis išvis negavo jokio posto, ir dar rimtas klausimas, ar po 2,5 metų jis rotacijos principu taps Europos Parlamento pirmininku.
Neabejotinai pats silpniausias naujos ES vadovybės grandies kandidatas – ES užsienio politikai vadovauti pasiūlytas Ispanijos užsienio reikalų ministras socialistas Josepas Borrellis. Kaip kitaip galima vertinti politiką, kuris simpatizavo Venesuelos diktatoriui N.Maduro, be to, švelniai tariant, nebuvo kritiškas V.Putino politikos atžvilgiu ir šiandienos Kinijai?
Tarsi to būtų maža – J.Borrellis dar garsiai pareiškė, kad jis norėtų susilaikyti nuo kelionių po pasaulį. ES užsienio politikos vairininkas, prilipęs prie savo kabineto kėdės? Atleiskit... Aš siūlyčiau J.Borrelliui nesiimti atsakingų pareigų, kurios jam yra nepakeliamos.
Kas dėl kitų ES vadovų – naujuoju Europos Vadovų Tarybai pirmininku numatytas Belgijos premjeras liberalas Charles'is Michelis, mano įsitikinimu, yra tinkamas jau vien dėlto, kad savo šalyje jau įrodė, kaip stebuklingai moka rasti politinius sprendimus, tinkamus kompromisus ypač sudėtingose situacijose. Belgas gavo stiprų Prancūzijos prezidento E.Macrono ir Beneliukso valstybių pritarimą.
Pasvertas ES lyderių sprendimas ir dėl dabartinės Tarptautinio valiutos fondo vadovės prancūzės Christine Lagarde – jai siūloma vadovauti Europos centriniam bankui (ECB). Bankas greičiausiai turės pirmąją vadovę moterį, kuri šiaip jau yra laikoma E.Macrono šalininke (ir gali stipriai jam padėti kituose rinkimuose).
Daug svarstyta apie tai, kad svarbiausiuose ES postuose nesimato Rytų, Vidurio ir Šiaurės Europos valstybių politikų. Ar tai reiškia šių regionų pralaimėjimą? Bent iš dalies – tikrai taip.
Taigi – naujoje ES vadovybėje aš matau tris „F”. Pirmoji F – tai fantazija, ES lyderiams pasirinkus ir kompromisines polines figūras. Antroji F – frankofonizacija, nes į ES vadovus deleguojami šio regiono politikai. Ir trečioji F – feminizacija, su kuo galiu tik pasveikinti. Tiek U.van der Leyen, tiek Ch.Lagarde yra vertos joms patikėtų pareigų.
Daug svarstyta apie tai, kad svarbiausiuose ES postuose nesimato Rytų, Vidurio ir Šiaurės Europos valstybių politikų. Ar tai reiškia šių regionų pralaimėjimą? Bent iš dalies – tikrai taip. Ar dėl to nukentės Lietuva? Bus matyti. Bet šiandien labai blogai yra vien tai, kad Lietuvos valdantieji net nepradėjo skaidrios ir viešos kandidatūros į eurokomisarus aptarimo. Tai rodo požiūrį ir apsileidimo laipsnį.
Petras Auštrevičius yra europarlamentaras, Europos liberalų frakcijos „Atnaujinti Europą“narys.