Nėra prasmės ginčyti to, kas akivaizdu. Šiandien turime beveik karinę padėtį ES kovojant dėl reikiamų vakcinų kiekių, ant nosies – ES ekonomikai gaivinti skirtų milijardų įliejimas į rinką per ypač trumpą laiką, ir tarp šių esminių ES išgyvenimo projektų turime Europos lyderių po nemenkų dvejonių bei kompromisų paskelbtą konferenciją dėl Bendrijos ateities...
Būsiu atsargus optimistas – manau, net šiomis sąlygomis forumas su europiečiais pačiai Bendrijai yra reikalingas, bet šios iniciatyvos sėkmę lems įgyvendinimo kokybė, t.y. kiek piliečių galiausiai įsitrauks į forumo platformą ir kiek iš pasiūlytų svarbių idėjų virs realiais pokyčiais.
ES kaip institucija, kuriai vis dar (pagrįstai) priekaištaujama dėl perdėtos biurokratijos, tikrai nėra kokia nors visuomenės nuomonės apklausos agentūra. ES darbas – ne tiesiog į vieną vietą surinkti skirtingas nuomones ir pasiūlymus, bet įgyvendinti laukiamus sprendimus efektyviausiu įmanomu politiniu būdu.
Reformos Europai reikalingos kaip niekad – lieku spartesnės, giliau integruotos, solidaresnės ES šalininkas. ES sprendimų priėmimo principų ir pačios struktūros reformos, mano galva, šiandien yra būtina sąlyga progresui. Jei kažkada ES galėjo sau leisti apie rimtesnes reformas svarstyti kas dešimtmetį ar du, šiandien apie tuos laikus galime pamiršti.
ES projekto sėkmė ir prasmė ne kartą įrodyta, bet popandeminiu laikotarpiu sėkmę garantuos tik lankstesnė ir greitesnė, vadinasi, iš pagrindų atsinaujinusi ES. Pačios ES profilio keitimas neišvengiamas – būdama ilgų nuotolių bėgikė ES privalo persiorientuoti ir tapti bent jau neprasta ir sprinto distancijoje. Ar tokia perspektyva išvis įmanoma? Turės tapti.
Krizė reikalauja atnaujinti politinį ir socialinį kontraktą su piliečiais. Aš palaikau atsinaujinimą iš esmės, įskaitant pagrindinių ES sutarčių ir sprendimų priėmimo tvarkos peržiūrą. Mano galva, šiuo metu ES laukiamiausi yra šie 3 struktūriniai-instituciniai pokyčiai:
1. Rinkimų į Europos Parlamentą ir ES institucijų vadovus tvarkos pakeitimai. Mano įsitikinimu, reikalinga ir naudinga įtvirtinti jau išmėgintą Spitzenkandidaten sistemą, kai pagrindinių europietiškų partijų sąrašus veda asmenys, siekiantys tapti Europos Komisijos, Tarybos ar paties Europos Parlamento vadovais. Toks modelis turi veikti. Europiečiai turi įsitikinti, kad jų balsas lemia daugiau, tai suteiks daugiau skaidrumo.
Skirtingai nei mano Seimo narys A.Ažubalis, šioje vietoje nematau jokių grėsmių dėl ES kaip viršvalstybinės sąjungos kūrimo ar valios primetimo atskiroms ES valstybėms narėms. Tik priminsiu, kad iki šiol susiklostė tradicija, kad, pvz., ES vykdomosios valdžios – Europos Komisijos – pirmininkais tampa menkiau Europos politinėje arenoje dalyvavę (mažiau žinomi) politikai, kuriuos po uždarų susitikimų kompromiso keliu šioms pareigoms pasiūlo ES valstybių lyderiai.
Gerbdami europiečių įsitraukimą į Europos politinių sprendimų priėmimą, privalome skaidrinti ES aukščiausių vadovų skyrimo tvarką, atsisakant jau atgyvenusių tradicijų.
2. ES institucijų sprendimų priėmimo tvarkos reforma: vienbalsiškumo principo atsisakymas. Mano įsitikinimu, Europai tiesiog būtina reaguoti ir priimti sprendimus lanksčiau, ypač kai kalbame apie užsienio politikos, gynybos, žmogaus teisių klausimus. Liberum veto principo taikymas kadaise smarkiai susilpnino Žečpospolitą, deja, iš šios istorijos ES mažai pasimokė.
Esamas vienbalsiškumo principo taikymas ES užsienio politikos srityje tampa esminiu stabdžiu siekiant priimti būtinus ir daugumos europiečių palaikomus sprendimus. Naujausias ydingos sistemos pavyzdys – V. Orbano Vengrijos veto bendram ES pareiškimui dėl Kinijos vykdomos politikos Honkongo atžvilgiu. Kvalifikuotos daugumos principo įtvirtinimas yra neišvengiamas, žinoma, greta to reikalingi saugikliai efektyviam ir saugiam sprendimų priėmimo procesui.
3. Europos Parlamentas bus stipresnis tada, kai turės daugiau teisėkūros iniciatyvos teisių, o ne vien įgyvendins Europos Komisijos ar Tarybos pavedimus. Tuo požiūriu visiškai pritariu Europos Parlamento pirmininkui D. Sassoli, ir nematau papildomų grėsmių, kurias įžvelgia ES valstybių narių savarankiškumo, o dažniausia – aklo nacionalizmo „advokatai“.
Europos Parlamentas yra vienintelė tiesiogiai ES piliečių renkama Europos institucija, ji nusipelno teisės ne tik tvirtinti suderėtus sprendimus, bet ir veikti proaktyviai juos siūlant. Taigi tolimesnei ir gilesnei ES integracijai vietos užtenka, tikiu, kad tai patvirtins ir europiečiai, kurie teikia ir dar papildys savo siūlymus dėl stipresnės ir spartesnės Sąjungos.
Gyvenimas įrodė, kad ES būtina reaguoti nedelsiant. Yra aiškus poreikis steigti bendrą europinę sveikatos apsaugos sistemą, kuri leistų bematant reaguoti į pandemines krizes, ir leistų išvengti turgaus situacijos, kai atskiros valstybės leidžiasi į savarankiškas derybas, mėgindamos kapstytis iš bėdos.
Yra akivaizdus poreikis gilesniam ES bendradarbiavimui gynybos srityje, sutelkiant ES valstybes nares bendram veiksmui ir tokiu būdu taupant atskirų Bendrijos narių biudžetines išlaidas gynybai. Yra neginčytinas poreikis netylėti, kai laužomos žmogaus teisės ir trypiama demokratija.
Net jei dabar visų mintys sukasi apie pirmą ar antrą skiepą, neturime nustoti svajoti apie vieningesnę Europą. Siūlau būti atviriems galimiems ES sutarčių pakeitimams. Laukia svarbūs įvykiai, Vokietijoje artėjant rinkimams į parlamentą, o Prancūzijoje – prezidento rinkimams.
