Žiemą prieš 25 metus, miniai žmonių stovint plikomis rankomis prieš agresorių, į priekį vedė nepalaužiamas tikėjimas ir pakili dvasia. Nors po 1990-ųjų kovo 11-osios buvo aišku, kad Lietuvos laukia labai ilgas kelias, o saldus gyvenimas per dieną neateis, buvo dar vienas esminis dalykas.
Piliečiai apgynė Lietuvą, nes su jais buvo kalbamasi ir tariamasi. Tikėjome ir pasitikėjome savimi, todėl mumis patikėjo pasaulis. Geriausia dirva pilietiškumui stiprėti – atviras gyventojų ir valdžios dialogas. Šiandien to smarkiai trūksta.
Aukščiausioje šalies valdžioje dabar matau tris „N“. Nėra ir negali būti sveika valstybė bei stipri pilietinė visuomenė, kai vienas iš trijų valstybės vadovų Nesikalba, antras – Nesusikalba, o trečias – Nesupranta. Šiandien Lietuva nėra Sausio 13-osios pavojų akivaizdoje, bet nežinia, kokia bus ateitis.
Anuomet Sausio 13-ąją kovojome su išorės priešu. Po 25 metų mūsų priešas yra mūsų viduje.
Kur visuomenės autoritetai, ar tikrai jų nebeverta ieškoti tarp šaliai vadovaujančių politikų ir belieka dairytis tik „Facebook“ ar kituose socialiniuose tinkluose? Matau per mažai pastangų ir per daug uždarumo.
Tam, kad vyktų abipusis pokalbis, svarbūs šaliai sprendimai neturi būti tik nuleidžiami iš aukštųjų valdžios rūmų bokštų. Nes tokius sprendimus po to reikia skubiai perrašinėti ir redaguoti. Daugumą paliečiantys viešosios politikos sprendimai privalo būti skaidrūs ir tinkamai aptarti. Antraip ištrinsime turėtą vienybės jausmą, pamiršime pilietiškumą ir nesuvaidintą solidarumą, vidinę stiprybę.
Anuomet Sausio 13-ąją kovojome su išorės priešu. Po 25 metų mūsų priešas yra mūsų viduje. Tai abejingumas, susvetimėjimas, veidmainystė, nužmogėjimas. Gali būti, kad šis priešas yra pavojingesnis.
Šiemet iškilminga sausio 13-osios minėjimo ceremonija yra kitokia nei pastaraisiais metais. Penktoji Laisvės premija nebus įteikta niekam, vadinasi, pirmą kartą bus pažeistas galiojantis Laisvės premijos įstatymas.
Trūksta žodžių, bet ir šią pamoką reikės išmokti. Deja, kasdienybėje išlikti oriems sunkiau, nei tada, kai prieš mus – didelė, reali grėsmė. Viltis ateičiai – norisi tikėti, kad jaunoji karta nekartos vyresniųjų klaidų. Esu tikras, kad taip bus. Užaugo atsakingi Lietuvos piliečiai – ši karta puikiai supranta, kad laisvė nėra tada, kai ji tik kam nors naudinga.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Laisvės premijos steigimo iniciatorius, Liberalų sąjūdžio kandidatas į užsienio reikalų ministrus
