Lietuvos atveju, valdžios siekis nutildyti ir užčiaupti lemia priešingą rezultatą. Pilietinė visuomenė šiandien yra stipresnė nei valdžia, todėl metamos kraštutinės priemonės tas pozicijas tik dar labiau sutvirtins. Ar specialiosios tarnybos, premjerui pavedus, gali atimti balsą iš opozicijos? Tai naivus, ne tik desperatiškas lūkestis.
Kas dar šiame politinio fechtavimosi sezone svarbu ir apie ką pagalvojau šią savaitę Europos Parlamente pristatydamas metinę ataskaitą apie žmogaus teisių ir demokratijos padėtį pasaulyje – ogi tai, kad kovojant už žmogaus teises vis dažniau tenka ginti pačius žmogaus teisių gynėjus, ne vien tiesiogiai nukentėjusius. Autoritariniai režimai, priklausomai nuo situacijos, koreguoja savo represijos aparato taikiklį.
Ar Lietuvoje matome, kad taikiklyje vis dažniau atsiduria tie, kurių pareiga – ginti ir užtikrinti demokratiją? Valdžios nesitaikstymas su oponentais ir bet kokia oponuojančia nuomone, bandant ją pateikti kaip valstybinio perversmo kurstymą ar pavojų valstybei – tai yra naujos žemumos.
Kaip pranešėjas dėl žmogaus teisių galiu patvirtinti, kad vienas iš autoritarinės valdžios dažniausiai naudojamų argumentų, siekiant susidoroti su oponentais – tvirtinimas, esą žmogaus teisės prieštarauja nacionaliniams(!) interesams. Ar toks bus naujas Lietuvos valdžios standartas?
Nesuvokimas, kad būtent politinio dialogo ir liberalios demokratijos sąlygomis gimsta reikalingi sprendimai, jau dabar kenkia mūsų nacionaliniams interesams. Kitas dalykas – kur nuves specialiųjų tarnybų vertimas įsitraukti į valstybės politinį gyvenimą, kokias pasekmes lems žūtbūtinis valdžios siekis perimti visuomeninio nacionalinio transliuotojo LRT kontrolę? Baimė sunaikins žodį, surakins pilietinę visuomenę? Ne, nes ši valdžia prastai maskuoja savo tikruosius užmojus.
Beje, Europos Parlamento kuluaruose Lietuva jau linksniuojama netikėtame kontekste – kalbama, kad V.Putino draugas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas aktyviai ieško naujų sąjungininkų ES ir tarp jo pirmųjų pasirinkimų šiuo metu – Lietuva. Rumunijos valdančiuosius, panašu, jis neseniai jau patraukė savo pusėn. Tad štai kokioje kompanijoje esame matomi – ir, matyt, neatsitiktinai.
Nemažai priklausys nuo premjero S.Skvernelio. Aišku, klaidų pripažinimas įneštų tikrumo. Jei ne, tokiais tempais perspjausime V.Orbano valdymo modelį, kai medžiojama opozicija, laisvas žodis, profsąjungos ir nevyriausybinės organizacijos. Nelinkėčiau tapti tokiais „lyderiais” Europos Sąjungoje.
Petras Auštrevičius yra europarlamentaras ir kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus.
