Metams praėjus
Kuo nustebino V. Putino smogikai? Daugelį Vakaruose – niekuo. Suvokiama, kad ir paviešinti faktai apie premjero D. Medvedevo bei jo aplinkos valdžioje užgyventą „ūkį“ nuo Rusijos glūdumų iki Toskanos – tik „vynuogė“ ant korupcijos torto.
Tuo tarpu Vakaruose abejojančių dėl Baltarusijos pastaruoju metu daugėjo. Ilgainiui radosi vis daugiau norinčių įkvėpti A. Lukašenkos režimo „demokratėjimo“, platesnio „atsivėrimo“ Europai ir Vakarams dūmo. Deja, tarp didesnių entuziastų buvo ir Lietuvos užsienio politikos vairininkai.
Nesakyčiau, kad tai pamoka. Veikiau – skardus žadintuvo skambutis arba priminimas, kad laikas snausti ištiksėjo.
Ne veltui tiek daug, visų penkių didžiausių Europos Parlamento frakcijų vadovai (iš viso – 72 europarlamentarai) per kelias dienas pasirašė bendrą kreipimąsi į ES lyderius. Matoma prasmė reikalauti ES keisti kryptį – peržiūrėti politiką Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos režimo atžvilgiu, įskaitant ES jau garantuotą finansinę paramą šalies valdžios struktūroms.
Paprasta prisiminti – Baltarusijos valdžia represijų prieš taikius savo piliečius ir opozicijos lyderius ėmėsi prabėgus lygiai metams po ES sprendimo santykiuose su Baltarusija siekti suartėjimo. 2016 m. vasarį Taryba priėmė sprendimą naikinti sankcijas atskiriems Baltarusijos pareigūnams. Už tai A. Lukašenka padėkojo eiliniais suklastotais rinkimais (2016 m. rugsėjį), naujais mirties bausmių nuosprendžiais, galop – mitinguotojų talžymu praėjusį savaitgalį.
Esu tikras: vienintelė tinkama ES reakcija šiuo metu – stiprinti paramą Baltarusijos pilietinei visuomenei, nepriklausomai žiniasklaidai ir demokratinėms jėgoms. Tiesiog būtina stabdyti tą neseniai didintą finansinę paramą, kurią „valgo“ lukašenkinės struktūros.
Prispausti ir paniekinti
Protestuotojai Baltarusijoje ir Rusijoje išėjo į gatves neapsikentę melo, vagysčių, patyčių, pažeminimo. Nežmoniškas skurdas, greta to – ir sąmoningas jausmas, kad gana taikstytis.
Kalbu ne apie 20 ar 200 išvogtų milijardų. Visuomenės, opozicijos susibūrimuose randasi naujas pilietinis susivokimas. V. Putinas tam rengėsi, dar pernai leisdamas gvardijai šaudyti į moteris ir vaikus. A. Lukašenka žino, kaip pradanginti žmones, aršiausius savo oponentus.
Nemažai spekuliuojama apie tai, daug ar ne žmonių prisijungė prie protestų mūsų kaimynystėje. Svarbu, kad žmonės didvyriškai ėjo, nebijodami milicijos bananų, baudų. O baimintis yra ko, nes juk visi būna suskaičiuoti, susidorojimai vyksta ir po eitynių.
Paskutinį kartą panašūs įvykiai Minske vyko po 2010 rinkimų, Maskvoje – 2012-aisiais. Bet ne tai svarbiausia (beje, režimai jautrūs net mažiems susibūrimams).
Faktas, kad Rusijoje beveik visi opozicijos lyderiai išnaikinti fiziškai. Baltarusijoje jie – ilgus mėnesius, metus laikyti už grotų, prispausti ir paniekinti. Būtent todėl Baltarusijos atžvilgiu ES reakcija ypač svarbi, nes ne kartą esame nuvylę kaimynų opoziciją, palikę ją vieną. Ką pasakys Lietuvos užsienio reikalų ministras, susitikęs savo kolegas ES? Ar toliau bus palaikoma „atšilimo“ politika, net augant atominiam Astravui?
Reikia aiškios žinios: nesitaikstysime su barbariškumu, nesileisime apgaudinėjami. Jei Vakaruose pripažinta, kad buvo smarkiai klystama dėl Rusijos, kas pasakys, kaip bus dėl Baltarusijos? A. Lukašenkai nevalia nuolaidžiauti, nes išduosime save ir tuos baltarusius, kurie laiko save europiečiais, kaip ir tuos, kurie paprasčiausiai nori gyventi geriau, garbingiau ir ne baimėje.
Skirtingų pagreičių Europoje matome įvairialypį ES Rytų partnerystės paveikslą. Po Vilniaus ir Rygos viršūnių susitikimų išryškėjo lyderės – Moldova, Gruzija, su agresorium tebekovojanti Ukraina.
Santykiuose su mūsų kaimynėmis Rytuose irgi reikia skirtingų priėjimo taškų. Svarbu nekartoti klaidų, kad nesugriautume trapių laisvėjimo pastangų. Režimų finansavimas ES pinigais, kaip yra A. Lukašenkos atveju, tikrai prie to neprisideda.
Kokie reitingai?
Bet dar svarbiau, kaip jau esu minėjęs, nustoti žaisti pagal primestas taisykles. Juk metai iš metų skaitome panašias antraštes: „Putinas laimėjo praėjusius rinkimus“, „Silpna Baltarusijos opozicija“, „Putiną apklausose remia 80 procentų“, „Lukašenka neturi alternatyvos“, „Opozicija negavo valdžios leidimo rengti mitingą“.
Atleiskite, kokie „rinkimai“?! Kokie „80 procentų“, kokia „valdžia“ ir kokia „alternatyva“? Nevalia leisti propagandai įsiskverbti į mūsų smegenis. Rusijoje ir Baltarusijoje jau du dešimtmečius nebuvo jokių demokratiškų rinkimų, opozicija mūsų kaimynystėje neturėjo ir neturi galimybių normaliai veikti, apklausos nerodė ir nerodys realių visuomenės nuotaikų. Yra pseudovaldžia, pseudorinkimai, pseudoreitingai. Nieko daugiau.
Todėl kai kitą kartą žiniasklaidos antraštės skelbs, kad štai vieno „prezidento“ patarėjo duktė lepinasi „prabanga ir malonumais rojaus kampelyje“, šalia teisybės dėlei reikėtų pridurti, jog taip leidžiami korumpuotųjų, valdžiagrobių pinigai.
Ne apie reitingus ar populiarumą mūsų kaimyninėse šalyse derėtų kalbėti. Pirmiausia – apie korupcijos ir išsivystymo, tiksliau, skurdo lygį. Internete nuolat plintantys vaizdeliai su tropikuose besilepinančiais „turtingais rusais“ yra ne kas kita, kaip Kremliaus informacinės atakos. Siekiama formuoti nuomonę, kad Rusijoje viskas gerai, kad žmonės ten „turtingi“ ir kad jiems nereikia nei permainų, nei „jūsų“ demokratijos. Tai, kad realybėje nuotaikos yra priešingos, parodė tūkstančiai rusų ir baltarusių praėjusį savaitgalį.
Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas.
