Todėl manau, kad Miškų įstatymo pataisos yra teisingas žingsnis, nes dabar dėl masinio žaliavos eksporto žlunga medienos perdirbimo įmonės, jų darbuotojai netenka darbo, taigi ir pajamų.
Mes, lietuviai, esame darbšti tauta, tik reikia leisti mums dirbti
Medienos perdirbimo įmonės, ypač mažosios ir vidutinės regionuose, negali dirbti pilnu pajėgumu, nes neišgali nusipirkti tiek medienos, kiek norėtų, balansuoja ant bankroto ribos arba žlunga. O tuo tarpu kaimyninės šalies verslininkai išsiveža puikiausius rąstus, sumokėję kiek brangiau, bet nekurdami jokios pridėtinės vertės.
Prieš pusantrų metų į mane kreipėsi smulkūs medienos perdirbėjai, skųsdamiesi, kad negali aukcionuose įsigyti medienos, nes kaimyninės šalies verslininkai, užkėlę kainą 5 eurais, išsiveža medieną.
Kaimyninės šalies verslininkai išsiveža puikiausius rąstus, sumokėję kiek brangiau, bet nekurdami jokios pridėtinės vertės.
Palyginkime. Štai nusipirko Lietuvoje veikianti įmonė apvalios medienos kubinį metrą — A klasės pušies rąstus už 75 eurus. Įmonė rąstus apipjauna. Paverčia dvigubo pjovimo mediena, išdžiovina, apdoroja ir pagamina produktą.
Apdorojant apvalią medieną lieka atraižos, pjuvenos, iš kurių gaminami pjuvenų briketai arba biokuras mūsų šalies katilinėms. Visi pinigai čia ir lieka. Įmonė, atliekanti tokius veiksmus, kuria pridėtinę vertę, mokami atlyginimai darbuotojams, mokami mokesčiai valstybei, perkamas kuras.
Latvis, nusipirkęs medienos pagal dabar galiojančią tvarką ir sumokėjęs 5 eurais daugiau už kubinį metrą, išsiveža žaliavą iš mūsų šalies, Lietuvai lieka tik papildomi 5 eurai. Nėra kuriamos naujos darbo vietos, nėra kuriama pridėtinė vertė mūsų valstybėje.
Tai kur čia logika? Kas geriau Lietuvai? Urėdams jokio skirtumo, tik kad brangiau parduoti, tačiau žvelgiant plačiau tai akivaizdu — valstybei naudingiau, kad pirmame aukciono etape medieną pirmumo teise įsigytų Lietuvoje veikianti perdirbimo įmonė.
Tegu tai būna lietuvių įmonė, latvių ar danų — nesvarbu, svarbiausia, kad perdirbimas būtų organizuojamas Lietuvoje. Juk tada bus samdomi mūsų gyventojai, bus mokami mokesčiai mūsų šaliai, o ne kažkuriai kitai.
Smulkių ir vidutinių įmonių gelbėjimosi ratas
Stambus perdirbėjas gali medieną vežtis iš užsienio, tačiau smulkus — ne. Jis neturi tokių galimybių. Smulkios įmonės dažniausiai būna regionuose, kur nedarbo lygis tikrai didelis, todėl priėmus šias pataisas būtų sukurta nemažai naujų darbo vietų.
Pabrėžiu, kad pirmumo teisė nereiškia žemos kainos, mediena būtų perkama rinkos kaina aukcione. Jei pirmame etape medienos nenupirktų Lietuvoje perdirbanti žaliavą įmonė, čia deklaravusi savo gamybinius pajėgumus, būtų skelbiamas antras etapas, kur dalyvautų visi norintys.
Iš Lietuvos išvežama apie trečdalis visos žaliavinės medienos. Apribojus medienos eksportą būtų skatinami vietiniai gamintojai. Ne paslaptis, kad medžio apdirbimo ir baldų gamybos sektoriaus plėtra ateityje daug priklausys nuo to, ar jiems bus suteikta pirmumo teisė apsirūpinti žaliava. Todėl neabejoju, kad priėmus šias pataisas laimėtų visi, o svarbiausia-regionuose gyvenantys žmonės.
Petras Čimbaras yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Kaimo reikalų komiteto narys
